Visų pirma mums labiausiai įsimena ryškūs orų pokyčiai, nes šiluma ir vėsa kaitaliojasi ypač dažnai. Birželio pradžia atnešė ne tik vėsos, bet ir lietaus – jo pakako, kad būtų sudrėkintas dirvos paviršius. To dabar turės pakakti javams, daržo augalams. Tačiau ši drėgmė laikysis neilgai – vasaros saulė ją beregint išgarins, sugrąžins orui.
Regėjome dar vieną šalnos pliūpsnį. Tiesa, ne visur ir nevienodai. Tačiau dabar galime atsidusti – po birželio 10-osios šalnos baigiasi, jų tikimybė būna labai maža. Beje, dabar jau galima įsitikinti, kas per šio pavasario šalnas nukentėjo, kokių vaisių laukti neverta.
Kol kas negalima teigti, kad neturėsime žemuogių ar mėlynių – jos dar tik mezgasi. O štai bruknės ir spanguolės žydi. Bruknių žiedų labai daug, jų augavietės iš tolo baltuoja žiedų kekėmis. O ant aukštapelkės kemsų raudoni spanguolių žiedeliai iš toliau susilieja į vientisą švelnų rožinį sluoksnį.
Tai ne vieninteliai vasaros pradžios žiedai, turintys lemti derlių ir derėjimą. Gražiai žydėję šermukšniai jau užmezgė vaisiukus, o dabar vešliai žydi putinai. Ne tokie pastebimi, bet gausiai žydintys šaltekšnių žiedeliai vilioja bites ir kamanes.
Dar margesnis pievų žydėjimas. Tačiau jis turi ir laikinumo ženklų – jei kaitins saulė, daug kas žydės vos keletą dienų. Žinoma, pievos be žiedų neliks – greta vėdrynų atsivers veronikos, baltažiedės, kurias mes vadiname ramunėmis.
O dabar drėgnose pievose pakilo ir pražydo gegužraibės. Šios retosios šiaurinės orchidėjos aktyviai žydi ne kasmet. Šiemet jų nėra labai gausu, ir tai visai ne mūsų bėda – gamtoje viskas vyksta cikliškai, praeis pora metų, ir pievose gegužraibių bus lyg žvakių, viena prie kitos.
Pievose ryte žoliauja stirnos. O paskui jos pradingsta – vienos keliauja poilsio į mišką, kitos glaudžiasi laukų krūmuose. Tačiau visų jų rūpestis vienas – būti kuo arčiau savo vaikų, taškuotų stirniukų, kurie dar nėra labai tvirti, negali sekti paskui mamas.
Stirniukų metas ir vėl išryškino vieną mūsų, bet ne gamtos problemą – sulaukiame skambučių apie rastus ir lyg niekur nieko pasiimtus stirniukus. Šie žvėriukai tikrai nebuvo našlaičiai, žmonės juos tiesiog pasivogė iš gamtos, atėmė iš motinų.
Keista, kad daugelis šių žmonių ima kaltinti kitus, ypač gyvūnų globėjus, kodėl šie neskuba iš jų perimti nelegaliai paimtų stirniukų. Pykti galima tik ant jų, stirniukus paėmusių žmonių.
Primename – to daryti negalima, už tai yra baudžiama. Tik radus žuvusią stirną ir greta jos – našlaičiu likusį jauniklį, galima daryti išvadas apie globos būtinumą. Visais kitais atvejais to nereikia.
