Medžių lapų grėbimas kiekvieną rudenį tampa visuotiniu reiškiniu. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek hektarų taip nušluojama, kiek kubų ir tonų lapų išverčiama pašaliuose. Tačiau ar visada to reikia? Ar didelis mūsų uolumas, ypač ten, kur jis nebūtinas, nėra žalingas gamtai?
Kad lapus reikia nugrėbti, nušluoti nuo tako ar kelio – aišku visiems: taip saugiau vaikščioti ir važinėti. Tačiau ar lapai turi būti pašalinami iš po medžių, iš parkų, sodų? Ar reikia išgrėbstyti prie sodybos esantį miško pakraštį?
Gamtoje nėra nieko nereikalingo. Net ir savo misiją atlikę lapai (medžiai pro juos kvėpavo, garino drėgmę, šalino nereikalingas medžiagas) nukritę netampa „atlieka“. Visų pirma, jie yra būtinas, medžių šaknis šildantis ir drėgmę saugantis kilimas. Tarp lapų ir po jais esanti drėgmė palanki nukritusioms sėkloms – kuo ilgiau jos bus gyvybingos, tuo didesnė išliks sudygimo galimybė pavasarį.
Tačiau ar kada susimąstėte apie tai, kur dingsta visi seniau nukritę medžių lapai? Jie gana tvirti, tad per daugelį metų jų turėtų susikaupti storas sluoksnis. To nėra, paprastai jau pavasariui įpusėjus lapų ant žemės nebūna, arba jie „išnyksta“ iki vasaros pradžios. Lapus „utilizuoja“ jais mintantys sliekai, kurie yra vieni aktyviausi mūsų aplinkoje esančių organinių medžiagų skaidytojai.
Lietuvoje gyvena daugiau kaip 20 rūšių sliekų, jie skiriasi savo dydžiu ir užimamomis buveinėmis. Tačiau visi jie maitinasi augalams jau nereikalingomis jų dalimis. Lapai, lietaus priploti prie žemės ir suminkštėję nuo drėgmės, sliekams yra tinkamiausias maistas. Paprastai sliekas iš urvelio iškiša priekinę savo kūno dalį ir nutvėręs lapą jį įsitraukia gilyn.
Jau dabar galima rasti vietas, kur apie stambaus slieko urvelį lapų nėra – visi jie įtraukti ir suvirškinti. Mums tik atrodo, kad sliekas nėra stiprus – kiekviename narelyje jis turi šerelius, gerinančius sukibimą su gruntu ar urvelio sienelėmis, o raumenų pulsavimo pagalba maistą nesunkiai nusineša ten, kur saugu. Lapas praeina visą virškinimo sistemą, kuri yra gana sudėtinga – iš burnos į ryklę (joje paveikiamas humuso rūgštį neutralizuojančiais fermentais), pro stemplę ir gurklį – į skrandį, iš skrandžio pro žarnas pasiekia analinę angą ir pašalinamas. Žinoma, pašalinami tik mineralinio substrato trupiniai, taip pat amoniakas, šlapalas – visa tai, ko reikia dirvožemiui ir augalams.
Ypač palankaus dirvožemio kvadratiniame metre gali gyventi iki 200–400 sliekų. Žinoma, jie purena dirvą, ją aeruoja ir tręšia. Jeigu sliekai rastų pakankamai yrančių augalų dalelių, nukritusių lapų, toks dirvožemis būtų labai derlingas, naudingas mums ir gamtai. Taigi, ten, kur lapai jums netrukdo, palikite juos. Gamtoje tikrai rasis gyvūnų, kurie jiems yra ne atlieka, o maistas.
