„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2017 05 10

Selemonas Paltanavičius: Ką mums sako paukščių vardai?

Joks vardas ar pavadinimas neatsiranda šiaip sau: kažkas kažkada daiktams, reiškiniams ar gyvoms būtybėms juos davė norėdami apibūdinti savybes, galbūt – ryškiausias, geriausiai įsimenančias detales.
Brastinis tilvikas, sutiktas prie pelkės brastos
Brastinis tilvikas, sutiktas prie pelkės brastos / Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Kai šie vardai tampa mūsų gyvenimo dalimi, juos priimame ir vartojame nesusimąstydami apie jų kilmę, darybą ir prasmę. Tačiau dažnas lietuviškas vardas yra savotiškas mūsų kalbos paminklas ir liaudies kūrybos pavyzdys. Beje, ne tik liaudies – daugelį šių vardų normino, o tūkstančius jų sukūrė paukščius aprašinėję mokslininkai – Tadas Ivanauskas, Jurgis Elisonas, Mečislovas Žalakevičius. Dabar turime ir pasaulio paukščių vardyną, kuriame pateikiami visi iki vieno šiandien gyvenančių sparnuočių pavadinimai.

Taigi, ką savito turi mūsų paukščių vardai, kas būdinga tik mums? Visų pirma, daug paukščių pavadinta pagal išvaizdą ir būdą, ryškiai išsiskiriančias savybes. Kadangi daugiau ar mažiau norminius vardus paukščiams lietuviai „suteikė“ tik 19 amžiuje, galima susekti kai kurių pavadinimų vertimus ar „nusirašymus“ iš kitų kalbų. Tiesa, labai svarbi vardų daryboje buvo tarmių įtaka. Ne paskutinėje vietoje ir daug platesnio regiono bei artimos baltų kalbinės grupės latvių kalbos bendrystės įtaka.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Vidutinis margasis genys
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Vidutinis margasis genys

Paukščių vardų kūrimas – be galo jautrus dalykas. Senieji, liaudiški pavadinimai gimė labai palengva, „įsiklausant“ į paukščio išvaizdą, būdą, giesmę. Suteikiant „oficialiuosius“, mokslinius pavadinimus paprastai tenka vadovautis keletu kriterijų: lotynišku vardu, pavadinimais kitomis kalbomis, siekiant surasti kurių nors bruožų įprasminimą, išvaizda ir, žinoma, kūrybingumas. Juk lietuvių kalbai taip pat reikia turėti klausą, jausti, kaip skamba, kaip dera sukurtas naujadaras. Paukščiai tam neprieštaraus, tačiau jeigu jie „klius tarp dantų“, nei moksle, nei kasdienėje vartosenoje neprigis.

Taigi – ką sako paukščių vardai, kaip jie apibūdina sparnuočius? Ką mes sužinome iš vardo? Paprastai lengviausia suteikti vardą tam, kuris išsiskiria spalva. Niekas neabejoja juoduoju gandru ar juodąja antimi, juodąja žuvėdra, juoduoju strazdu, juodąja meleta, taip pat didžiuoju baltuoju garniu ir baltuoju gandru, pilkąja musinuke ar pilkuoju garniu. Kartais paukštis gali būti tiesiog „margas“ – didysis margasis genys (taip pat ir mažasis, vidutinysis margieji geniai), „palšas“ – palšasis grifas ar čiurlys.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Didysis margasis genys  – didžiausias iš margųjų
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Didysis margasis genys – didžiausias iš margųjų

Mūsų paukščių pavadinimų kilmė bei kūrybos ar darybos principai orientavosi į kurią nors svarbią paukščių savybę. Jau aptarto spalvų „nusižiūrėjimo“ pakako ne visada, nes dažnai spalva buvo tik antrasis, vardą labiau „siaurinantis“ žodis – būdvardis: geltonoji starta, geltonoji kielė. Mums įdomūs abu šie pavadinimo žodžiai. Kielė latvių vadinama „cielava“, taigi – panašiai kaip mūsų; be jokių abejonių, turėjo būti senas prasminis šio vardo atitikmuo. Kitos tautos kieles vadina įvairiai: rusams į akis krito ilga linksinti jos uodega, o štai vokiečiai geltonąją kielę kažkodėl pavadino „avių kiele“. Gali būti, kad šio paukščio prieraišumas pievoms, dažnai nelabai derlioms ir tinkamoms tik avių ganyklai, tapo vardo prasmės šaltiniu.

Panašiai mes pavadinome vieną iš kregždžių – urvine, nes ji sau lizdą suka išsikastame giliam urvelyje. Urvinė antis pati sau olų nekasa, bet naudojasi lapių urvais, plyšiais žemėje, po medžių šaknimis. Panašiai pagal gyvenamą vietą apibūdinami ir miškiniais, pieviniais, dirvoniniais, kalniniais vadinami paukščiai. Kitiems labai svarbus gyvenimo būdas ir kūno forma – štai bukutis tikrai „striukas bukas“, o liputis visą gyvenimą kopinėja medžių kamienais.

VIDEO: Geltonoji kielė

Pats įdomiausias yra tikras „žemaitiškas“ paukštis kūltupis, ko gero – jis vienintelis turi tarmės pagrindu jam duotą vardą. Akmuo žemaitiškai – kūlis, o kadangi šis paukštis mėgsta tūpinėti ant akmenų, taip ir buvo pramintas. Visi kiti tarmiški ar archajiški, dažnai – iš kitų kalbų kildinami tam tikrame regione naudojami paukščių vardai yra retenybė, kuri vis labiau nyksta. Taip tik žemaičiai baltąją kielę įpratę vadinti ledspira, daug kur gandras vadinamas starkum, o vandens paukštį laukį dzūkai vadina cinoriumi. Beje, laukio vardas yra labai lietuviškas, jam prasmę suteikė juoda paukščio spalva ir virš snapo, kaktoje esanti didelė balta plokštelė. Baltagalvis gyvulys visada vadintas lauku (pvz., lauka karvė), tad ir laukys pramintas taip nelaužant kaime vyravusio spalvų ir jų derinių supratimo.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Gegutė, pati skiemenuojanti savo vardą
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Gegutė, pati skiemenuojanti savo vardą

Gegutė pavadinta pagal skiemenuotą jos giesmę, panašiai gavo vardą ir miškinis vieversys lygutė – ji dažnai kartoja „ligu... ligu... Kukutis (o Suvalkijoje – dudutis) taip ir „sako“: upupu... upupu... Devynbalsėm vadiname paukščių šeimą, kurioje visi – neprilygstami giesmininkai. Tačiau kitais atvejais artima giminystė reiškia nedaug. Štai viena gulbių rūšis vadinama nebyle, ji iš tikro skleidžia tik mažai artikuliuotus, pusiau mechaniškus garsus. Kita rūšis – gulbė giesmininkė, yra garsiakalbė, jos skardus trimitavimas girdimas net už kilometro.

Daug kam norėtųsi tikėti, kad lakštingalos vardas duotas pagal jos „lakštavimą“. Tačiau iš tikro tam pasitarnavo šio paukščio lizdo sukimo technika – ji naudoja nemažai lapų lakštų, kurie išklojami aplink lizdą, įpinami į jo pagrindą. Dar nuostabesnis yra pečialindos lizdas, sukamas duobutėje ir pridengiamas žolių stogeliu, taip sukuriant savotišką „pečių“ Beje, kai kas bandė siūlyti šiuos paukščius vadinti krosnilandomis, tačiau toks semantiškai netikras vardas neprigijo.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Paprastoji medšarkė – lyg maža „medžių šarka“
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Paprastoji medšarkė – lyg maža „medžių šarka“

„Žiūri kaip lėlis į kiaušinį...“ – apie spoksotoją sako žmonės. O kas tas lėlis ar lėlys, žino ne visi. Tai yra ant žemės perintis naktinis paukštis. Jis didžiaakis, labai raibas, beveik nepastebimas tupintis lizde ar ant seno medžio šakos. Mes jį vadiname taip, gi vokiečiai, rusai ir nemažai kitų tautų jį vadina „ožkamelžiu“. Pavadinimas turėtų stebinti, tačiau iš tikro jis labai logiškas – žmonės vakarais mato šiuos paukščius, nardančius ore apie besiganančius gyvulius ir stvarstančius vabzdžius. Taigi – jeigu skraido, gali būti, kad ir ožkas išmelžia. Kas ten žino...

Lietuvoje iki šiol rasta, aptikta 385 paukščių rūšys. Visas jas pažįsta, atskiria tik specialistai. Tačiau vardus, kurie yra sukurti mūsų pačių, yra girdėję visi. Jeigu jie žino, ką reiškia ar ką gali reikšti šie vardai, tai tik gilina gamtos pažinimą ir žinias apie gamtą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs