Kiti seniai pakeitė savo įpročius ir suprato, kad žmogaus aplinkoje galima saugiai perėti ir rasti daugiau lesalo, nei kitur. Dar kiti paukščiai žmones ir jų aplinką „prisimena“ žiemą, kai ima stigti lesalo.
Žinoma, buvimas greta žmogaus tik iš dalies teikia privilegijas ir padeda išgyventi. Tikrovėje čia daug kas yra kitaip: žmogaus statiniai ir sukurta jo gyvenimą lengvinanti infrastruktūra paukščiams neretai būna pražūtingi. Mes jau negalime suskaičiuoti paukščių, kurie kiekvieną pavasarį ir rudenį, migracijų metu, atsitrenkia į plačius langus, stiklines sienas ir taip žūsta: jų labai daug.
Kiekvienas laikmetis turi savo paukščių naikinimo įrankius. Visą XX amžiaus antrąją pusę juo buvo telefono laidai, į kuriuos skrisdami atsitrenkdavo ir susižalodavo ar žūdavo įvairūs tilvikai, antys – šie paukščiai dažniausiai aktyvūs prieblandoje ir naktį, tad laidų pastebėti negali.
Tiesa, elektros laidai ir galimybė nutūpus ant stulpo juos sujungti išliko – nors ir įdėta daug pastangų izoliuojant laidus, tačiau nemažai baltųjų gandrų ir ypač – plėšriųjų paukščių ar pelėdų žūsta kaip tik tokiose vietose. Per paskutinius 20 metų man žinomi net 3 didieji apuokai, žuvę ant elektros stulpų; ir tai yra populiacijoje, kurioje vos 10 porų! Kas nutiktų, jeigu jų perėtų bent 100?
Daugelis šių naikinimo priemonių gali būti pavadintos nevalingomis – lyg tai paukščiams pakenkti niekas nenori, tačiau jie patys kažkaip įsigudrina... Ar tikrai?
Įprastas šių dienų vaizdas – ant stogo ar kamino tupintis gandras. Lizdus palikę paukščiai prieš kelionę tokiose vietose mėgsta tvarkytis plunksnas. Beje, tokia apdaro priežiūra užima tikrai nemenką visų paukščių laiko dalį. Atrodytų, toks nekaltas dalykas ir net mielas vaizdas: ant kamino tupintis paukštis... Tačiau kai pabandai priminti faktus apie paukščius, žuvusius kaminuose, viską supranti kitaip.
Iš tikro, kasmet kaminuose žūsta labai daug paukščių. Tai ne kuosos, kurios kažkada perėdavo kaminuose ir tokias jų perimvietes visi suprasdavo kaip pačias tinkamiausias. Jeigu regime ant kamino tupintį gandrą, turime žinoti, kad iki šiol styrantys, jau dešimtmečius nenaudojami buvusių gamyklų kaminai „prarijo“ ne vieną šių paukščių. Vokiečių literatūroje esu aptikęs aprašymą, kai vienam tokiam kamine jį ardant buvo rastos dešimties baltųjų gandrų liekanos. Kiek jų taip žuvo ir tebežūsta pas mus?
Tačiau ir paprastas trobos, pirties, labai retai lankomos kaimo sodybos kaminas tampa pavojingas. Ypač dažnai kaminuose atsiduria antys klykuolės. Pavasarį inkilo ar drevės perėti ieškanti klykuolė patikrina visas įmanomas ertmes ir landas.
Mano bičiulio Sauliaus namuose kaminą jos „patikrina“ beveik kasmet. Gerai, kad supratingas namų šeimininkas moka, žino, kaip išvaduoti į kaminą patekusius paukščius. Žinau bent 3 atvejus, kai per pirties kaminą vidun pateko didieji dančiasnapiai (patelės) – juos žmonės po kiek laiko rado jau negyvus.
Dažnai kaminuose žūsta naminės pelėdos. Dar didesni smulkių paukščių – genių, zylių (ypač didžiųjų) nuostoliai. Neretai kaminuose žūsta ir paukščiai, kurie nėra mėgėjai landžioti – pečialindos, kikiliai; atrodo, kad jie tiesiog įkrinta vidun ir nesugeba išsikepurnėti iš šių tamsių suodinų spąstų.
Ką daryti, jei kamino viduje išgirdote krebždesį? Visų pirma, reikia atidaryti visas įmanomas angas, dureles, kad paukštis galėtų nusileisti iki kamino apačios. Kambaryje būtina atidaryti langus paukščiui išskristi ir patiems nebūti greta, o viską stebėti pro plyšį iš kitos patalpos. Tokia praktika pasiteisina – taip išvaduota ne viena klykuolė, pelėda.
Tačiau daug svarbiau ne paukščius išgelbėti, o kaminą pridengti tinklu, kuris trukdytų paukščiams įkristi vidun. Sakysite – tai tokie reti atvejai, kad priemonė gal neverta išlaidų? Jokiu būdu: kasmet taip netenkama per daug paukščių, kad to galėtume nematyti. O mums svarbi kiekvieno paukščio gyvybė!
