Ar išradingai lizdus suka paukščiai? Mūsų akimis – taip, nes kiekvienas lizdas yra tobulas, funkcionalus, jame kiekviena detalė turi paaiškinimą. Tačiau iš tikro tai nėra išradingumo rezultatas, antraip skirtingi tos pačios rūšies paukščiai lizdus suktų bet kaip. Gamtoje paukščio lizdas yra lyg patikimiausias jo rūšies „ženklas“, nes pagal parinktą jo medžiagą, formą, struktūrą paprasta pasakyti, kas jį suko. Kartais lizdą sukusio paukščio rūšį nustatyti padeda tik kuri nors viena maža detalė. Be abejonių, toks lizdų sukimo, konstrukcijos, medžiagos jiems parinkimo gebėjimas formavosi ilgai. Apie tai visada pagalvoji apžiūrinėdamas ypač sudėtingus lizdus, iš kurių bene tobuliausias ir nustebinantis bet kurį jo radėją yra dailusis remezos, žvirblinių būrio paukščiuko, lizdas – krepšys.
Remeza mūsų platumose yra vienintelė rūšis, sukanti be galo dailų, saugų uždarą lizdą. Atogražų kraštuose ne mažiau įspūdingus lizdus pina audėjai, Pietų Amerikoje juos iš molio lipdo paukščiai krosniai, kuriuos vietiniai vadina „molio jonukais“ – taip rašo Brazilijoje apsilankęs profesorius Tadas Ivanauskas. Tačiau kokie bebūtų tie jų lizdai, mūsų remezos lizdelis yra daug gražesnis – lygus, panašus į kumštinę pirštinę nukirptu nykščiu; pro tą „nykštį“ paukščiai landžioja namų vidun. Remezų lizdas supinamas ant vienos liaunos šakelės, tad visą laiką švytruoja, siūbuoja. Kaip paukščiai tai daro? Kodėl tie lizdai tokie tvirti?
Daug kartų teko stebėti, kaip pavasarį remezos gailiai pypsėdamos (jų balsai girdimi iš tolo) ima sukinėtis apie nendryne prie upės ar ežero, tvenkinio stovintį „savo“ medį – kasmet šie paukščiai pasirenka tą patį žilvitį, beržą ar drebulę. Svarbus paukščių poreikis – kad medis būtų tvirtas ir turėtų žemyn nusvirusias žalias šakas. Ant jų pinami ir tvirtinami lizdai.
Baigtas remezos lizdas atrodo tobulos formos „pirštinė“. Tačiau stebint paukščius, pradedančius sukti lizdą, tenka tik galvą kraipyti – viskas atliekama taip palaipsniui, užtikrintai: pradžioje prie šakos galo pritvirtinama augalų plaušų kilpa, būsima lizdo „laikančioji konstrukcija“, po to pinamas visas lizdas. Tam remezos naudoja nendrių plaušus, švendrų pūkus.
Mažučiai paukščiukai yra labai energingi – su čia pat surinkta statybine medžiaga atskrenda kas keletą minučių ir vis pina, su plaušais sukasi apie lizdo griaučius, tvirtina. To labai reikia, nes lizdas visą perėjimo ir auginimo laiką bus siūbuojamas vėjų, merkiamas lietaus taps sunkus. Tiesa, ne visada statybos vyksta sėkmingai.
Patinėlio pradėtas sukti lizdas yra lyg vilionė būsimai pačiai. Atskridusi ji prisijungia ir toliau statoma kartu. Tačiau jeigu ji nepasirodo, patinėlis lizdo užuomazgą (dažnai – tik iš plaušų supintą „kilpą“) palieka ir skrenda į kitą vietą daryti to paties. Tik pora baigia sukti lizdą, o pačią svarbiausią („paradinę“) detalę – nykštį ir jo dailinimą patinėlis atlieka su ypatingu užsidegimu. Naujas lizdas yra beveik baltas, tokie yra švendrų pūkai, kuriais šiltinamos ir minkštinamos jo sienelės. Kai lizdas baigtas, ateina metas perėti, vaikus auginti. Per vasarą remezos išveda bent porą vadų. Tačiau savo ilgai suktą lizdą naudoja tik kartą. Antrajai vadai jos suka naujus namus.
Nors ir vėjo svaidomas į šalis, gilus uždaras lizdas yra saugus. Nors... teko rasti ne vieną tokį lizdą su išplėštu dugnu. O kartą Žuvinte iš toli pamačiau ir tą plėšiką – šarką, kuri kojomis įsitvėrusi į lizdą, pakibusi snapu praplėšė tvirtą audinį ir sulesė kiaušiniukus. Menkas jai ten buvo grobis, tačiau remezų netektis – didelė. Kiti plėšrūnai nuo žemės lizdo nepasiekia.
Tvirtas remezų lizdas kartais nepažeistas kybo iki kito pavasario. Žinoma, paukščiams ji jau nebus reikalingas. Jiems kur kas svarbiau, kad pavasarį jo nebūtų, nes labai reikalinga... šakelė, prie kurios jis supintas. Pasirinkdamos vietą lizdui sukti remezos dažnai būna labai konservatyvios.
Atrodo, kad remezos lizdas be jos pačios niekam nereikalingas. Gamtoje jis lieka kyboti vėjų ir darganų draskomas. Tačiau rašoma, kad Pietų Rusijoje, kur remezos peri itin gausiai, seniau lizdus „nukabindavo“ ir iš jų, prakirpę šonus, padarydavo minkštą apavą vaikams mūvėti namuose. Lietuvoje nieko panašaus nėra buvę, pas mus remeza yra visai nesenas gyventojas, apie jos perėjimą žinoma tik 100 metų.
