Tilvikai – viena įspūdingiausių paukščių grupių, kuriuos pirmiausia vadiname ilgasnapiais: jų snapai ne tik krintantys mums į akis, bet ir labai funkcionalūs – jais paukščiai lesalą suranda dirvoje ar dumble, sekliame vandenyje. Suprantama, braidyti vandenyje būtinos ilgos kojos, todėl daugelis tilvikų dėl jų sausumoje atrodo šiek tiek keistokai. Paprastai tai vidutinio dydžio ar maži paukščiai, tik retomis išimtimis jie yra stambesni – taip atrodo Lietuvoje retai perinti, o dabar migracijų metų kartais stebima didžioji kuolinga.
Vasarinės tilvikų klajonės (migracija jas vadinti dar anksti) prasideda anksti – pirmosios pempės pradeda pulkuotis ir skraidyti nuo lauko prie lauko jau biržely. Dabar jas matysi ant dažno arimo ar šviežiai nušienautos pievos. Tačiau kiti tilvikai atsiranda staiga: juos pamatome bėginėjančius pabaliuose visai netikėtai. Nieko keista – juk jie dažniausiai skrenda naktimis, o maitinasi anksti rytą. Dieną paukščiai ilsisi, tvarkosi plunksnas – tai labai svarbus jų gyvenimo „darbas“.
Vieni dažniausių dabar laukuose, prie laikinų balučių (šią vasarą tokių yra gana daug) vaikštinėjantys perkūno oželiai. Kai laukuose ramu, šie ilgasnapiai atvirai braido po vandenį, maitinasi, tačiau vos išvydę ką nors įtartina (pavyzdžiui – taku einantį žmogų, per ražieną važiuojantį traktorių) akimirksniu pradingsta – pasislepia tarp augalų. Perkūno oželio akys didelės, jomis paukštis pastebi menkiausią judesį. Gerai, kad plunksnų raštas toks, leidžiantis oželiui „ištirpti“ tarp ruduojančios vasaros antrosios pusės augalijos.
Greta šmirinėja jau visai kitokio būdo, daug atviresni tikučiai. Jie nepriglunda prie žemės ir nesislapsto taip, kaip perkūno oželiai, paprastai pajutę pavojų pakyla pulkeliu į orą ir melodingai šaukdami skrenda ieškoti ramaus naujo pabalio. Tamsieji tilvikai, raudonkojai ir žaliakojai tulikai kur kas pastabesni ir baikštūs, o didžioji kuolinga – varnos dydžio lenktu snapu tilvikas – yra pati pastabiausia. Stambus ilgakojis ir ilgakaklis paukštis bet kokį pavojų mato iš tolo, todėl kyla į orą ir skrenda tolyn. Pas mus vengti žmonių kuolingoms „pataria“ patirtis; vėliau, jau pasitraukus į Vakarų Europą, ji pravers, nes ten šis paukštis dažnai medžiojamas.
Didžioji tilvikų dalis klajoja ar keliauja naktį, todėl mes turime labai miglotą supratimą apie jų gausą ir menkai juos tepažįstame. Tik ornitologai žino, kaip naktį skamba tilviko ar tuliko, perkūno oželio ar tikučio balsai. Dabar stebimi tilvikai taip pat gali pasirodyti visai kitokie, nei pavaizduoti paukščių pažinimo knygose – poilsio rūbu vadinamas jų plunksninis apdaras yra kitoks, daug blukesnis ir kuklesnis. Dar paprastesni – jaunikliai, kurie suaugusiųjų išvaizdą įgaus tik vėlų rudenį.
Tiesa, laiko pažinti tokius tilvikus dabar yra visai nedaug – kai kas iš jų pas mus užtruks vos porą savaičių. Todėl turėdami laiko, eikite į pabalius, atsisėskite ir iš tolo stebėkite ten judančių paukščių pasaulį. Gali būti, kad pamatysite įprastus tilvikus, o gal – retas, ne visada matomas ir pastebimas jų rūšis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Selemonas Paltanavičius: Vėlyva drugių vasara
