Toks mūsų kaimynas yra naminis žvirblis, mūsų būsto naudotojos šelmeninės ir langinės kregždės, kielės. Ištikimais kaimynais, mūsų krašte negyvenančiais be žmogaus artumos, yra baltieji gandrai. Net čivyliai ir žaliukės žmogaus sodintose gyvatvorėse ar krūmuose peri dažniau, nei gamtoje.
Tačiau kaskart randasi vis naujos rūšys, kurios atsikrausto prie žmogaus. Taip prieš šimtą su trupučiu metų Lietuvoje ėmė plisti dūminės raudonuodegės – dabar jų gausu soduose, miestų senamiesčiuose ir prie naujų statybų. Panašiu laiku Lietuvon iš pietų plito svilikėlis – artimas naminės kanarėlės giminaitis ir, ko gero, už ją netgi mielesnis giesmininkas. Dabar jį girdėsime daugelyje miestų ir miestelių parkų, sodų bendrijų. Žinoma – jis ne toks gausus, kaip, pavyzdžiui, Nesvyžiuje (Baltarusijoje), kur 2016 m. vasarą Radvilų pilies parkas tiesiog plyšo nuo jų melodingo zirzenimo; gali būti, kad iš čia svilikėliai kažkada atkeliavo ir į Lietuvą.
Keliavimas prie žmogaus, į miestų aplinką (sakoma – sinantropizacijos procesas) vyksta nuolat. Dabar tokios keliautojos prie žmogaus yra didžiosios antys, kurios jau nesieja savo buvimo tik su vandens telkiniais, bet perėti bando kiemuose, net namų balkonuose. Tokie yra kėkštai, kurių perėjimas pačiame Vilniaus centre yra visai dėsningas reiškinys. Panašiai elgiasi karveliai keršuliai, kurių miesto parkuose, sodų želdiniuose peri vis daugiau.
Dabar vykstantį procesą stimuliuoja Europos žiemavietėse įgyjama paukščių patirtis: ten miestuose jie nejaučia žmogaus baimės, jų niekas netrikdo. Sugrįžę panašiai daro ir Lietuvoje, taigi – yra lyg naujos patirties nešėjai ir skleidėjai. Ryškiausias tokios patirties gyventi greta žmogaus skleidėjas yra juodasis strazdas. Šį pavasarį sode apsigyvenęs ryškiai juodas geltonsnapis juodojo strazdo patinėlis mums nerodė savo šeimos, bet ji neabejotinai buvo ir tebėra. Tą rodo paties paukščio veikla ir elgsena.
Taigi, atvažiavus į sodą, pirmasis pasitinka strazdas – laisvai striuoksi po veją, nardo po krūmais. Gegužės viduryje jo šeimoje augo vaikai, ir strazdelis tiesiog „prilipdavo“ prie mūsų kai kasdavome žemę, ravėdavome. Su sliekų ir kirminiukų pilnu snapu jis skrisdavo į kaimyno sklypą, o po akimirkos pasirodydavo ir vėl. Jo jaukumas tiesiog stebino – paukštis ramiai šokuoja už pusės metro nuo žmogaus ir net nemano, kad tai pavojinga. „Kad tik katės tavęs, tokio jaukaus, nenutvertų...“ – nuogąstavom mes. Strazdas kažkur pradingo ir mes tyliai galvojome – negi galėjo taip būti?
Tačiau kur tau: jis ir vėl čia, tik jau su kitom nuotaikom. Dabar jis straksi sode ir gieda, gieda. Tupi – gieda, kapsto žemę – gieda, skrenda – gieda! Juodojo strazdelio balsas stiprus ir be galo melodingas. Tokio klausytum ir klausytum... Štai ir atlėgo mums, nes jis, išeitų, vėl turi naują lizdą, o kol patelė peri, čiulba ir jai rankioja kirminiukus. Sliekų ir didžiųjų maisto porcijų laikas ateis tada, kai išsiris jaunikliai.
Įdomu, ar jo vaikai bus tokie patys? O gal ir jie visko išmoks tik ten, Europos žiemavietėse?
TAIP PAT SKAITYKITE: Selemonas Paltanavičius: Varnėnų namų tvarka keičiasi...
