Selemonas Paltanavičius: tai, kas atrodo visai paprasta

Dešimties kilometrų spinduliu Sūduvoje ar derlingoje Aukštaitijoje gali nerasti nė vienos natūralios pievos, natūralaus upeliuko, natūralaus (nesodinto ir nekirsto) miškelio... Net ir pavieniai laukų medžiai, dažniausiai augantys senųjų sodybų vietose, apariami taip, lyg būtų rakštis ar sunaikinti pasmerktas daiktas. O juk arti negalima arčiau, nei siekia lajos riba...

Visame pasaulyje ir Europoje kalbama apie biologinės įvairovės drastišką nykimą (kažkodėl nesakoma – naikinimą) ir jau kelintą kartą vis nubrėžiama riba, kada ji, visų naikinta biologinė įvairovė pagaliau galės atsikvėpti. Tačiau laikas nukeliamas, ribos pastumiamos, o augalai ir gyvūnai naikinami tyliai, bet metodiškai. Ar reikia pavyzdžių?

Jų tiek daug, kad kartais net nejauku apie tai žinoti. Tuo labiau, kad visa tai vyksta čia pat, pas mus, aplink mus. Kartais viską pakeisti gali tik įstatymai ir protingų žmonių parengtos programos – jų nematyti, todėl tenka atsigręžti į žmonių sąžinę, dar sunkiau apčiuopiamą dalyką.

Kai prieš keletą metų Lietuvoje pagaliau pavyko įvesti taros depozito sistemą, niekas nesitikėjo tokios jos efektyvumo. O jis – ypatingas, panaudotos taros supirkimas artėja prie 100 procentų. Tiesa, superkama ne viskas – alkoholinių gėrimų buteliai, stiklainiai, tetrapako indeliai turi keliauti į atliekų konteinerius. Sakytum, tai toks mažmožis, dėl kurio susitarti visai paprasta.

Kol tariamasi (o gal – nesitariama?), buteliai ir kita mums nebenaudinga tara patenka į konteinerius, bet – ne visa. Daug jos paprasčiausiai išmetama, paliekama miškuose. Žinia, tokie atvejai nėra taip dažni, kaip būdavo prieš 20 metų, tačiau net ir jie gamtai labai pavojingi.

Vienas butelis sunaikino bent dviejų hektarų plote gyvenusią mėšlavabalių populiaciją. Šie vabalai – nepralenkiami atliekų perdirbėjai, todėl žala gamtai ir mums labai didelė.

Kiekvienas toks butelis ar kitas indas su jame esančiais gėrimo, maisto likučiais tampa potencialiu gyvūnų žalojimo ar naikinimo įrankiu. Mes net negalime įsivaizduoti šio proceso svarbos, tačiau mirtini spąstai pražudo begalę vabzdžių ir kitų bestuburių – viliojami rūgstančių, gendančių maisto likučių kvapo, jie sulenda vidun ir išsilaisvinti negali. Išmestuose buteliuose neretai randama keletas šimtų negyvų mėšlavabalių ir kitų vabalų, vapsvų, kai kada – driežai ir net varlės. Taigi, vienas butelis sunaikino bent dviejų hektarų plote gyvenusią mėšlavabalių populiaciją. Šie vabalai – nepralenkiami atliekų perdirbėjai, todėl žala gamtai ir mums labai didelė.

Kad butelių nereikia mėtyti bet kur, žinome visi. Ar tokio reikalavimo laikomės? Žinoma – ne. Svarbiausia yra tai, kad tokių gamtos teršėjų ir gyvūnų naikintojų neįmanoma susekti ir nubausti. O mums svarbu – ne bauda, nes kas iš jos: kas ten žino, kur nukeliaus už ją gauti pinigai? Manau, kad tikrai ne gyvūnų apsaugai. Vadinasi, turime kalbėti, aiškinti, mokyti, kaip reikia daryti gerus darbus. Žinoma, ir laukti, kol bus priimtas sprendimas depozito sistemos reikalavimus taikyti visai be išimties tarai.