Tiesa, iki šios dienos mūsų krašte gandrų lieka labai nedaug. Šiemet jie labai neskubėjo, dar mėnesio viduryje laukuose baltavo pulkai ir pulkeliai, pavieniai paukščiai, o paskui dirbantį traktorių ar kombainą nutįsdavo lesalo ieškančių gandrų virtinė. Dabar ir ištikimiausieji jau pakilo skristi. Jų dar regėsime savaitę – kitą, dar mus aplankys iš šiaurės rytų skubantys pulkai. Tačiau kitas pasimatymas su mūsų gandrais – tik per Gandrines.
Prieš pat gandrų atsisveikinimą nustebino staiga pasklidę juodieji čiurliai: Vilniuje ir jo apylinkėse jie stebėti rugpjūčio 22 dieną, o rugpjūčio 23 dieną pavyko suskaičiuoti apie 40 paukščių. Nereikėtų tuo stebėtis dėl orų, nes jie, taip vasariškai šilti, galėjo tikti čiurliams. Tačiau žinant, kad visi čiurliai išlėkė jau iki mėnesio vidurio, o didžiuma – pirmąją rugpjūčio savaitę, tokį šių paukščių pasirodymą reikia laikyti savotišku paradoksu.
Juodasis čiurlys, mūsų miestų ir miestelių, kaimo sodybų paukštis Lietuvoje gyvena tik trejetą mėnesių: nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio. Taip buvome įpratę regėti, nes paskutinio vasaros mėnesio orai paprastai būna per vėsūs, tuo labiau – paukščiai paklūsta gerokai trumpesnės dienos ir ilgesnės dienos režimui. Taip būdavo, tačiau dabar čiurliai vis dažniau stebimi kur kas vėliau. Maža to, pernai rugsėjo mėnesį gamtos draugų Rulevičių sodyboje Trakų pakraštyje jie vaikus augino rugsėjį ir juos iš inkilo išvedė mėnesio viduryje.
Paklausite: ar dabar taip ir bus, ar čiurliai pas mus visada gyvens ketvertą mėnesių, ar tai yra sparčiai besikeičiančio klimato įtaka? Kol kas tokių prognozių niekas nerengia ir negarsina. Bet visiems patariu dabar, kol dar taip šilta, vis dažniau pažvelgti į dangų – o gal dar tebenardo jie, vasaros paukščiai čiurliai?
