Jaunikliai stirniukai gimsta gegužės gale - birželio pirmosiomis dienomis. Nuo pernykštės stirnų rujos praėjo daugiau kaip 9 mėnesiai, tačiau pats gemalas vystėsi maždaug pusę to laiko, nes iki Kalėdų meto truko vadinama latentinė stadija. Stirniukas gimsta apie 1,5–2 kilogramų svorio, jis būna su dantukais, o ryškiai rudą kailiuką margina baltos dėmelės.
Pirmoji stirniuko gyvenimo savaitė rami, jis tūno tarp žolių ir praktiškai nereaguoja į pasaulį. Vienintelis jo pasaulio centras – mama stirna, kuri atėjusi jį pamaitina, o po to ganosi ar ilsisi kažkur greta. Tik po savaitės jauniklis pradės sekti mamą, dar po savaitės paragaus pirmųjų lapelių. Tada jis jau bėgios, bandys šokinėti.
Kiekvienos vasaros stirniukų pasaulis yra gražus, tačiau ne visada saugus. Atviroje pievoje atvestą jauniklį gali surasti krankliai – šie stiprūs paukščiai lengvai jį pribaigia. Dar lengvesnis grobis jis lapei, mangutui, vilkui, net miškinei kiaunei, jau nekalbant apie bešeimininkius ar iš kiemų po laukus klajojančius šunis. Nuo tokių pavojų stirniuką gali apsaugoti motinos pasirinkta slapi vieta, žinoma – ir ji pati, nes apsiginti pačios ir ginti savo jauniklius stirnos geba, tam panaudodamos priekines kojas su aštriomis kanopomis.
Daugelis įsivaizduoja, kad stirniukas turi stiprų ir „ginkluotą“ užtarėją – savo tėvą stirniną. Deja, tai būna tik žmonių pasakose, nes iš tikro stirninai po rujos nors ir gyvena kartu ar greta, tačiau savo vaikų nepažįsta ir jų auginime bei gynime nuo pavojų nedalyvauja.
Yra dar kiti pavojai, tykantys stirniukų pirmąją jų gyvenimo savaitę. Tai – žmonės! Visų pirma, tokius žvėriukus, tūnančius žolėje, naikina žoliapjovės, šienapjovės. Kažkas sukūrė nevykusį mitą, jog stirniukas turi pašokti vos išgirdęs artėjančią šienapjovę ir pasprukti. Tai labai kvailas mitas naivuoliams nuraminti. Šienapjovė juda dideliu greičiu, ko gero, per aukštesnę žolę nuo jos nepaspruktų net stipresnis žvėris. O stirniukas pirmąją savaitę praktiškai nereaguoja į jokius dirgiklius, jo iš guolio „nepakeltų“ net baidymo įranga, žolę braukianti prieš dalgį. Beje... tokios baidymo įrangos prie šienapjovių Lietuvoje nesu matęs...
Tačiau pats pavojingiausias stirniukų naikintojas – juos suradę „jautrios sielos“ žmonės; tai jie nusprendžia, kad mažiukas yra našlaitis ir jį nešasi namo. Kodėl taip manoma? Argumentai paprasti: greta jo nebuvo stirnos! Bet jos ir negalėjo būti, nes ji pasitraukė ir tik baikščiai žvelgė iš tankmės.
Iš gamtos išplėštas jauniklis yra pasmerktas: net pritaikius gerą maistą, jis niekada netaps tikru laukiniu žvėrimi!
Ką daryti, kaip elgtis radus stirniuką? Kuo skubiau pasitraukti, pasišalinti. Jis priklauso mamai stirnai, gamtai. Ne mums patikėta teisė juo rūpintis, ne mes turime sujaukti vasaros ir gyvūnų pasaulio darną!
