Ekspozicijoje galima „panerti“ į giliausią ežero vietą
Dubingių piliavietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1334-ųjų metų, rašant apie Livonijos ordino puolimus. Po Žalgirio mūšio Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia pastatė pilį, vėliau – ir bažnyčią. Maždaug XVI-ame amžiuje šios žemės atiteko kunigaikščiams Radviloms.
Senove dvelkia ir Asvejos regioninio parko lankytojų centras – jis įsikūręs XIX amžiaus restauruotoje smuklėje, kurią pastatė pats Boleslovas Tiškevičius iš eglinių rąstų ir akmeninių pamatų. Kadaise čia veikė užkandinė, svečiams buvo pasiūloma pernakvoti.
Keičiantis laikams, vykstant karui pastato paskirtis keitėsi, tačiau dažniausiai jame buvo prekiaujama maisto produktais arba veikė pieninė.
„Parko ekspozicijoje pristatomos jo kultūros ir gamtos vertybės, – sako laikinai Asvejos regioninio parko direktoriaus pareigas einantis Nerijus Brusokas. – Turime Asvejos ežero modelį, jame it nendrės – tokie kuoliukai, ant kurių pateikiama informacija. Antrame aukšte aprašomos visos kultūros vertybės – nuo Vytauto iki Radvilų laikų. Turime ir šiek tiek archeologinių radinių iš piliavietės.“
Regioninio parko ekspozicijoje galima „paplaukti“ Asvejos ežeru ir netgi panerti į giliausią jo vietą – 50-ies metrų gylį. Tokią vaizdo medžiagą parkui nufilmavo narai.
Akmuo iš Suomijos ir su visa jėga jį išjudinti bandantis upelis
Iki šiol išlikęs medinis tiltas per Asvejos ežerą, kuriuo vasarą neretai ką tik susituokę jaunikiai neša savo nuotakas.
Prieš kelerius metus šiame parke atidarytas ir naujas Jurkiškių upelio pažintinis takas. Keliaudami mediniais takeliais ir laiptukais per piliakalnius išvysite valstybės saugomą Jurkiškio akmenį, kurį parko darbuotojai vadina „Puntuko vaiku“. Šis galiūnas guli pačioje mažučio upelio vagoje. Iš kur jis čia? Pasirodo, akmenį čia atnešė ledynas – o nešė net iš Suomijos.
Pats upelis pradėjo formuotis prieš maždaug 10 ar 11 tūkstančių metų. Jis labai trumpas, vos 1,2 kilometro, tačiau pilnas gyvybės. Upelis išteka iš Suoselio ežero ir įteka į Asveją, o šių ežerų aukščių skirtumas – apie 15 metrų. Nerijus Brusokas sako, jog šio upelio slėnis – įspūdingas.
„Vos ne kalnų upelis, ypač pavasarį, jei sniego daug. Tas visas šniokštimas, ošimas – tikrai pasijunti kaip kalnuose, – sakė regioninio parko vadovas. – Žinoma, gražus ir tas ledyno išgraužtas slėnis. O įrengtas takas eina šlaito viršum, tada leidžiasi į slėnį, kerta upelį ir vėl kyla į kitą upelio krantą. Todėl čia ir įrengėme naujausią savo taką, norėdami žmonėms parodyti tą visą suformuotą ledyno kanjoną.“
Kunigaikščių ir Prezidento mėgtas kraštas
Už tilto per Asveją stūkso Dubingių piliavietė. Tai – aukštai virš ežero iškilusi teritorija, kadaise buvusi jo sala, dabar – pusiasalis. Nuo jos atsiveria nepakartojamas Asvejos kraštovaizdis. Piliavietės viršuje – Radvilų rūmų griuvėsiai, uždengti stogu-gaubtu, kurio viršus apsodintas žole. Kadaise čia buvo ir bažnyčia, kurioje, tiesiai po altoriumi, rastas kunigaikščių Radvilų sarkofagas. Šiuo metu jų palaikai perlaidoti Evangelikų reformatų bažnyčioje po kripta.
Išlikę Radvilų iždinės griuvėsiai, traukiantys smalsių lankytojų akį ir virpinantys vaizduotę – kiek grašių turtingieji kunigaikšičai kažkada čia buvo sukaupę? Po Dubingių piliavietę, buvusios bažnyčios vietą veda 1,5 kilometro ilgio pažintinis takas.
„Eidami juo galite pamatyti ir Prezidento Antano Smetonos buvusios medinės vilos pamatus“, – sakė N.Brusokas.
Kažkada čia, Asvejos ežero riba ėjo Lietuvos-Lenkijos siena, todėl istorikai spėja, kad ir Prezidentas Antanas Smetona vasarnamį čia pasistatė visai ne ežeru gėrėtis – tuose namuose dažnai būdavo įvairių karininkų, besižvalgiusių Lenkijos pusėn. Deja, vos prasidėjus karui 1944-aisiais metais šis vasarnamis užsiliepsnojo pirmiausia.
