Pasak mokslininkų, norint išlaikyti klimatą tokiame taške, kuris drastiškai nepakeistų mūsų aplinkos, išsivysčiusios šalys (tarp jų ir Lietuva) turi iki 2030 m. sumažinti savo šiltnamio dujų emisijas daugiau kaip perpus. Dabar Lietuva yra numačiusi sumažinti jas 30 proc.
Tam, kad geriau suprastume, ką tai reiškia, galime prisiminti 2020 metus, kai visuose pasaulio kampeliuose ekonomika patyrė „karantininio rankinio stabdžio“ poveikį. Tuomet šiltnamio dujų emisijos sumažėjo 6 proc. Tiesa, šiais metais jos jau sugrįžo į buvusias vėžes. Norėdami pasiekti užsibrėžtą klimato kaitos stabdymo tikslą turėtume kiekvienais metais papildomai vis sumažinti šiltnamio dujų emisijas tais pačiais 6 proc.
Ką turime padaryti, kad tai pasiektume? Iki šio dešimtmečio pabaigos viskas turėtų būti elektrifikuota. Jokių dujinių šildytuvų, benzininių pjūklų ar generatorių parduotuvėse. Jokių investicijų (tiek privačių, tiek ir valstybinių) į iškastinio kuro infrastruktūrą jau nuo šių metų. Visa elektra iš atsinaujinančių šaltinių, visur pilna saulės baterijų, parduodami tik elektriniai automobiliai. Čia ne kokio tai amžiaus pabaigoje, bet po kelių metų. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visose išsivysčiusiose šalyse, nes tik jos dabar turi technines galimybes ir finansus tai padaryti.
Trys scenarijai
Iš esmės, turime dvi galimybes: kasmet vis gerokai užveržinėti ekonomiką arba negaištant nė dienos pasitelkti technologijas, kurios leistų transformuoti ekonomiką. Žinoma, visuomet egzistuoja ir trečias kelias – susitaikyti su tuo, kad vietoje saugių namų turėsime tokius, kuriuos nuolat siaubs gaisrai, uraganai ir potvyniai. Po devynių su puse metų ir iš tų trijų galimybių liks tik viena, tad rinktis jau neturėsime iš ko.
Labai svarbu nepamiršti, kad virsmo taškai artėja arba jau yra peržengti ne tik klimato kaitos, bet ir biologinės įvairovės, gėlo vandens, maistmedžiagių ciklų, taršos (pvz., plastiku, pesticidais), miškų išsaugojimo ir kitose aplinkos srityse. Klausimas – kiek dar leisime sau jų peržengti? Suprantama, kartais patys nesuprantame, kokiais būdais veikiame aplinką, tačiau mokslas į daug klausimų jau atsakė, tad slėptis po nežinojimo kauke jau nebegalime. Kaip ir COVID-19 atveju, nenustebkime kai tai, ką mums daug metų taip įkyriai pranašavo mokslas, tiesiog vieną gražią dieną ims ir išsipildys.
Nurašome apie 40 proc. emisijų
Nuo ko reikėtų pradėti, norint realiai spręsti klimato krizės iššūkius? Visų pirma, vertėtų galutinai susitarti dėl sąvokų. Dabar skaitant visus tuos tarptautinius ir nacionalinius dokumentus, strategijas ir susitarimus man susidaro įspūdis, kad kalbame tik apie gamybos (production-based), o ne vartojimo (consumption-based) emisijų mažinimą, kas ir yra mūsų, kaip individų, tikrosios emisijos. Šis iš pirmo žvilgsnio gal ir nereikšmingas sąvokų skirtumas reiškia, kad mes Lietuvoje nurašome apie 40 proc. savo emisijų. Tuo pačiu kaskart mums valdininkų rodomi šiltnamio dujų mažėjimo grafikai paslepia tikrąją situaciją, kuri keliauja į priešingą pusę.
Ar tai, kad produktas, kurį mes vartojame Lietuvoje, yra sukuriamas kitoje šalyje ir ten generuoja šiltnamio efektą sukeliančias dujas, reiškia, kad nesame už jas atsakingi? Pavyzdžiui, duomenys pateikti tinklapyje „Our World in Data“ rodo, kad 2018 metais su gamyba susijusios CO2 emisijos Lietuvoje sudarė 13,67 mln. tonų, o su vartojimu susijusios emisijos – 22,74 mln. tonų. Augant eilinio piliečio vartojimui, šios emisijos, kitaip nei gamybos emisijos, didėja. Panaši situacija ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių. Jos didelę dalį savo patogaus gyvenimo sukurtos taršos tiesiog eksportavo. Suprantant tai labai ironiškai atrodo išsivysčiusių šalių moralizavimas besivystančioms šalims dėl kuriamos taršos.
CO2 emisijų muitas
Iš esmės, tas nedidelis vieno žodelio pražiūrėjimas reiškia, kad pasiekti 0 emisijų tikslą mes galime tiesiog eksportavę visą taršą. Būtent ta kryptimi, panašu, iki šiol judėjo daugelis aplinkosaugos problemų sprendimų. Pavyzdžiui, elektromobiliai, kurie tikrai ne ant medžių auga. Kitos šalys išgauna žaliavas ir juos pagamina (kaip tai padaro, mes neklausiame), o mes važinėjame Lietuvoje tyliai ir be emisijų. Tuomet savo nuvažinėtus ir nemadingus elektromibilius perduosime kitiems „vargingesniems“. Ką jie su jais darys, kaip naudosis ir utilizuos, jau irgi ne mūsų reikalas.
Štai toks tipinis kelias sprendžiant klimato krizę. Tik smulkutė problema – Žemės ir gamtos su tokiais savo triukais „neišdursime“. Gal laikas pradėti spręsti problemas iš esmės? Tiesa, ES jau ruošiasi priimti CO2 emisijų pasienio korekcinį mechanizmą (Carbon border adjustment mechanism), paprasčiau tariant – muitą už CO2 emisijas, išskirtas produktui sukurti.
Tik smulkutė problema – Žemės ir gamtos su tokiais savo triukais „neišdursime“.
Svarbūs klausimai – kada ir koks šis mechanizmas bus, kaip pavyks jį įtvirtinti, turint omenyje, kad jis potencialiai gali prieštarauti Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėms ir taip pat gali reikšmingai padidinti importuojamų prekių kainas. Bent jau geltonų liemenių protestai yra pavyzdys, kad net ir geras idėjas gali būti sudėtinga įgyvendinti.
Manau, kiekvienos valstybės pareiga turėtų būti įtikinti savo gyventojus ir visas suinteresuotas puses tokių priemonių svarba bei užtikrinti, kad jos būtų kuo greičiau pradėtos įgyvendinti. Be to, atvirai diskutuojant apie mūsų pažangą ir reikalingas priemones, svarbu spręsti klimato problemą nepametant beveik pusės mūsų emisijų.
