Šiose teritorijose ganosi ir nedidelė stumbrų banda – regioninio parko vadovė pasakoja, kokie sprendimai leido ūkininkams ir stumbrams pagaliau pasiekti taiką.
Tarp galiūnų ąžuolų – reti paukščiai, vabalai ir žvėrys
Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė atskleidė, jog Nevėžio upės slėnyje auga daugiau nei 1000 įvairiausių augalų rūšių, o 37 iš jų yra saugomi, įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.
„Ypatingai saugomi: boloninis katilėlis, labiau augantis šlaituose, daug gegužraibių rūšių – tai mūsų lietuviškosios orchidėjos, didžioji džioveklė. Pastarasis augalas, labai retas ir jau galvojome, kad iš mūsų parko teritorijos bus išnykęs – bet ir vėl radome. Dar viena mūsų parke auganti rūšis – raudonžiedis bėrutis“, – džiaugėsi pašnekovė.
A. Kavaliauskienė pripažino, jog kai kurie iš saugomų augalų – visai neišvaizdžios žolės. Tačiau dėl jų retumo privaloma jas saugoti.
„Lankytojams specialiai jų nedemonstruojame, kad kas nesugalvotų nusiskinti. Šiuos augalus parodome lankytojų centro ekspozicijoje“, – sakė regioninio parko direktorė.
Parko teritorijoje taip pat žaliuoja didžiuliai ąžuolai, sauogomi Gringalių botaninio-zoologinio draustinio ribų. A.Kavaliauskienė pasakoja, jog draustinyje gausu ir saugomų žvėrių bei paukščių – gyvena lūšys, juodieji gandrai.
„Senuose ąžuoluose gyvena saugoma vabalų rūšis – niūriaspalvis auksavabalis. Taip pat ąžuolai patinka retesniems paukščiams – pelėdoms“, – sako A.Kavaliauskienė.
Pamatyti stumbrą laisvėje – reta proga ir šventė akims
Šalia Gringalių miško gausiais vingiais sukiojasi upė Linkava – vienas iš Nevėžio intakų. Šios upės žemupio slėnis taip pat saugomas – čia įkurtas Linkavos hidrografinis draustinis, saugomos natūralios pievos, svarbios tam tikriems augalams.
„Linkavos slėnis labai gražus: aukšti krantai, labai vingiuota upė. Čia irgi auga retas boloninis katilėlis ir vikynas“, – sakė A.Kavaliauskienė.
Jei norite pamatyti stumbrus, visada juos pamatysite nuvykę į Pašilių stumbryną iš apžvalgos bokštelio.
Visame parke gyvena elniai, danieliai, briedžiai, stirnos ir, žinoma, stumbrai. Šį didingą gyvūną laisvėje Lietuvoje galite pastebėti tik Krekenavos regioniniame parke ir ties Kėdainiais. A.Kavaliauskienė pasakoja, kad stumbrus buvo nutarta žiemą šerti miške. Dėl to jie laikėsi prie šėryklų ir nekėlė savo sunkių kanopų į ūkininkų laukus. Krekenavos regioninio parko stumbrų banda nėra didelė – apie 25 gyvūnai. Todėl aistrų dėl ištryptų laukų, pasak parko direktorės, pastaruoju metu nekyla.
Pradėjus šerti stumbrus miško gilumoje, lankytojams rečiau pasitaiko proga pamatyti juos laisvai besiganančius.
„Paprastai važiuojant nuo Panevėžio į Krekenavą, juos buvo galima pamatyti laukuose. Šiemet jie tik vieną kartą buvo išėję į atvirą lauką. Vasarą jų taip pat atviroje erdvėje retai pamatysi – šiuo metų laiku jie maitinasi miške. Bet kokiu atveju, šie gyvūnai nėra grėsmingi žmonėms, visiškai neagresyvūs. Yra tiesiog šventė akims pamatyti stumbrų bandą... Tačiau sako, kad net ir grybaujančius jie užuodžia, išgirsta iš toli ir traukiasi“, – sako A.Kavaliauskienė.
Jei labai norite pamatyti stumbrus, visada juos pamatysite nuvykę į Pašilių stumbryną iš apžvalgos bokštelio.
Vaižgantas rado kuo užsiimti ir „užkampyje“
Pietiniame parko pakraštyje stūkso Bakainių piliakalnis, kurį net iš trijų pusių juosia upė Liaudė.
„Tai – visas piliakalnių kompleksas: pilies kalnas, papilys, priešpilis, apsauginiai pylimai. Piliakalnį naudoti žmonės pradėjo maždaug 2 tūkstantmečio pradžioje. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjusi pilis, čia kovota su kryžiuočiais“, – sako Krekenavos regioninio parko direktorė.
Tokiose gražiose vietose mėgdavo lankytis ir kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jo veiklos atminimui įkurtas J. Tumo Vaižganto ir knygnešystės muziejus Ustronėje.
Muziejaus pastatas – nedidelis buvęs Ustronės dvarelio svirnas, išlikęs labai gražioje vietoje.
„Svirne ūkininkas laikydavo obuolius. Tačiau XX amžiaus pradžioje, kai buvo uždrausta spauda, lietuviški leidiniai pradėti slėpti svirne po grindimis. Dar ir šiandien muziejininkas jums gali parodyti, kurioje būtent vietoje būdavo slepiama spauda“, – sako pašnekovė.
Antrame svirno aukšte įkurtas muziejus Vaižgantui. Jis tuomet kunigavo netoliese esančiame Vadaktėlių kaimelyje ir mėgdavo atvykti į Ustronę. Būtent antrame pastato aukšte jis rašydavo, kurdavo, tarp šių sienų lietuvių literatūros klasikas pradėjo savo garsųjį romaną „Pragiedruliai“, taip pat prisidėjo prie knygnešių veiklos.
„Už nepaklusnumą carinei valdžiai jis buvo čia ištremtas. Neva – į kažkokį užkampį. Tačiau vis tiek nenurimo ir su knygnešiais platino lietuvišką spaudą“, – sako A.Kavaliauskienė.
Dar vienas Krekenavos regioninio parko teritorijoje stūksojęs dvaras – Daniliškis. Dvaro statiniai jau virtę griūvėsiais, tačiau išlikusi apie 300 metrų ilgio senų liepų alėja, vedusi į šį dvarą.
„Alėjoje auga daugiau nei 300 senų liepų, tai puiki vieta pasivaikščioti. Kadaise, matyt, ir dvarininkas su šeima vaikčiodavo šia alėja. Filmų kūrėjai vis dar neatrado šios vietos – manau, netrukus atras“, – šypsosi A.Kavaliauskienė.
