Šamas „į laisvę“ paleistas šią vasarą
Jūros tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Julius Morkūnas, paskelbęs apie žinią socialiniame tinkle, rašė, jog Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas Saulius Karalius, gavęs žuvies nuotraukas patvirtino, kad tai yra egzotinė žuvis, greičiausiai paprastasis gerklažiotis šamukas (Hypostomus plecostomus), natūraliai aptinkamas Pietų Amerikos gėluosiuose vandenyse – Brazilijoje ir Gvianos regione. Šios žuvys yra tropikų gyventojos, joms vandens temperatūra turėtų siekti 21–26 °C.
„Šamas yra augalėdis, maitinasi vandens dumbliais, tad didelės žalos aplinkinei ekosistemai nepadarytų. Jis gyvena šiltame vandenyje ir tai rodo, kad kažkas atsikratė augintinio šį sezoną. Žvejai nepažino žuvies, parsivežė, nusifotografavo ir paleido atgal. Įprastai tokių žuvų paleisti atgal nereikėtų. Ši žuvis – šilumamėgė, ji žus. O kitos, šaltesnių kraštų žuvys gali ir pritapti. Kita vertus, kartais pagaunamos ir retos žuvys, kurias reikia saugoti, neleisti joms nugaišti, tad sunku pasakyti – paleisti ar ne. Šiuo atveju gerklažiotį šamą buvo galima perkelti kam nors į akvariumą“, – svarstė J.Morkūnas.
Manote, kad čia kažkas paleido vieną šamuką? Ne – išvertė visą akvariumą! Esu girdėjęs, kaip po tokių veiksmų vienoje Maskvos upėje pradėjo gyventi gupijos.
Nesunku nujausti margojo šamo likimą, kai vandens temperatūra pradės kristi. Pasak Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio, tai tas pats, kas „gyvą žuvį įdėti į šaldiklį“.
J.Morkūnas pripažino, kad dažnai pasitaiko, kai kitų kraštų gyvūnas, žuvis ar varliagyvis atneša vietinėms rūšims virusą, kuriam vietos gyvūnai nėra atsparūs. Ryškus pavyzdys – rainuotasis vėžys, kuris išguldė vietinius plačiažnyplius vėžius tik dėl to, kad nešioja vietiniams vėžiagyviams pavojingą grybelį.
„Na, kiti dar žuvis nuleidžia į unitazą... – sakė J.Morkūnas. – Neseniai teko skaityti apie auksinių žuvyčių prieglaudą Prancūzijoje – ją įkūrę žmonės per metus sulaukė kelių šimtų šių žuvelių.“
Nuo gupijų Maskvoje iki piranijų Gargžduose
Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis perspėjo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose tokiu būdu išplitusioms invazinėms rūšims suvaldyti skiriami milijonai dolerių. Pavyzdžiui, čia išplitusiems azijiniams karpiams.
„Aš pavadinčiau, kad toks elgesys (kai akvariuminės žuvys paleidžiamos į laukinę gamtą,– red. past.) yra akvariumistų diversija prieš Lietuvos gamtą. Šis šamas – tropinis, jis neišgyvens, bet akvariumistai atsiveža ne tik tropines žuvis, bet ir vidutinių platumų“, – sako E.Paplauskis.
Bet koks „iš geros širdies“ paleistas gyvūnas arba netgi už savo kiemo tvoros pasodintas augalas visuomet atneš neigiamas pasekmes.
Pašnekovas pabrėžė, kad įvežant gyvūnus į šalį muitinėje jie labai griežtai tikrinami dėl ligų, tikrinami dokumentai, kilmės šalis. Tačiau griežtos taisyklės nesutrukdo akvariumų turėtojams įsivežti įvairiausių – kartais gimtame krašte netgi nykstančių žuvų.
„Akvariumistai yra kalti dėl to, kad dalis žuvų nyksta. Žinote, kaip atrodo Denisono barbusas? Jį rasite kiekvienoje žuvyčių parduotuvėje. O Indijoje ši žuvis jau yra ant išnykimo ribos“, – atskleidė E.Paplauskis. Akvariumo žuvų leidimą į marias ekologas vadina „piktybiniu idiotizmu“.
„Žmogus „iš durnumo“ tampa piktybiniu, – sako jis. – Gyvūnus leidžia laikyti bet kam. Su akvariumais taip pat – manau, kad ne kiekvienas gali juos turėti. Manote, kad čia kažkas paleido vieną šamuką? Ne – išvertė visą akvariumą! Esu girdėjęs, kaip po tokių veiksmų vienoje Maskvos upėje pradėjo gyventi gupijos (mažos žuvytės puošniomis uodegomis, – red. past.)“
Kadangi gupijos – taip pat tropinės žuvys, gyvenančios 18–28 °C temperatūros vandenyje, Maskvoje joms, žinoma, buvo šaltoka. Tačiau žuvytės įsitaisė ties nuotekų vamzdžiu ir numojo ranka (tiksliau, uodega), į didžiulį užterštumą toje upės vietoje.
„Žala yra neprognozuojama... Gargždų tvenkinyje kažkada buvo paleistos piranijos. O jei jos taip pat būtų susiradusios kokios nors gamyklos šiltesnius išleidžiamus vandenis? O jei būtų išgyvenusios?“ – retoriškai klausė E.Paplauskis.
Jo nuomone, ir žuvų, ir augalų rūšys, keliančios grėsmę vietinei ekosistemai, apskritai neturėtų būti pardavinėjamos.
„Tropinės žuvys taip pat gali atnešti kokį nors virusą... Dar vienas pavyzdys – dėl kailio kažkada atvežtos kanadinės audinės. Viskas – savo audinės mes nebeturime. Europinė audinė tiesiog neatlaikė konkurencijos“, – pavyzdžius žėrė pašnekovas.
Gyvūnu reikia pasirūpinti iki natūralios mirties
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Janulaitienė sako, kad šis įvykis – vienas geriausių pavyzdžių, kaip žmonių augintiniai patenka į laisvę, į gamtą.
„Didžiulė žala padaroma ne tik augintiniui, kuris paleidžiamas į aplinką, kurioje nėra prisitaikęs gyventi. Jis patiria didžiulį šoką, tropikų gyvūnas turi gyventi šaltame vandenyje, nepažįstamoje aplinkoje, nežinodamas, nei kaip jam maitintis, nei kur slėptis. Iš vienos pusės, gerai yra tai, kad šis gyvūnas – tropinis ir jis numirs žiemai atėjus. Kita vertus, tai yra žiaurus elgesys su gyvūnu. O jei tai būtų žuvis, kuri būtų prisitaikiusi gyventi šaltuose vandenyse, mes net negalėtume prognozuoti, kokią įtaką natūraliai gamtai ji galėtų padaryti“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovė.
Ji ragino visus augintojus pagalvoti ir apie patį gyvūną, ir apie vietinę gamtą, kurią privalome saugoti.
„Jei jau nusprendei laikyti gyvūną, kuris nėra natūraliai paplitęs Lietuvoje, reikėtų imtis visų priemonių, kad jis būtų tinkamai laikomas iki jo natūralios mirties“, – sakė L.Janulaitienė.
Gerklažiočio šamo atveju, greičiausiai sveiką gyvūną priimti būtų sutikusi kuri nors žuvų parduotuvė arba kitas akvariumo žuvų augintojas. Bet koks „iš geros širdies“ paleistas gyvūnas arba netgi už savo kiemo tvoros pasodintas augalas dažniausiai atneš neigiamas pasekmes.
Tuo metu žvejams, pagavusiems nepažįstamą žuvį, ji rekomendavo pasikonsultuoti su pažįstamais mokslininkais, paskambinti specialistams.
„Reikėtų pasitikslinti, nes tokiu atveju gali būti du variantai: arba tai yra saugoma reta rūšis, arba svetimžemė rūšis. Jei pastarasis variantas – jos negalima paleisti atgal, žvejys turėtų jai surasti naujus namus arba humaniškai numarinti“, – sako L.Janulaitienė.
Apskritai visos invazinės augalų, gyvūnų rūšys yra paplitusios dėl žmonių įtakos. L.Janulaitienė sako, jog nuodėgulinių grundalų mailius buvo atvežtas į Europą su komerciniams tikslams (auginimui ir pardavimui) vežtomis kitos rūšies žuvimis statinėse.
Žvejai pastebėjo, kad grundalai – puikus gyvas masalas ir ėmė juos tam tikslui naudoti. Baigę žvejybą neretai jaukui nepanaudotas žuvis paleisdavo į vandens telkinį. Tokiu būdu šios svetimos žuvys plito iš vieno vandens telkinio į kitą ir šiuo metu daro žalą vietinėms Lietuvos žuvų rūšims.
