Douglasas Tallamy, entomologas ir ilgametis Delavero universiteto profesorius, iš karto būtų žinojęs, ką milžiniški seni ąžuolai, augantys palei priekinę sklypo ribą, reiškė tai vietovei – ar reikštų bet kuriai kitai.
„Jūsų kieme vyksta daugybė dalykų, kurie nevyktų, jei ten neaugtų vienas ar daugiau ąžuolų, puošiančių tą jums priklausantį mūsų planetos lopinėlį“, – rašo jis savo naujojoje knygoje „The Nature of Oaks: The Rich Ecology of Our Most Essential Native Trees“ („Ąžuolų prigimtis: turtinga svarbiausių mūsų vietinių medžių ekologija“).
Ąžuolai padeda gyvuoti didesniam skaičiui gyvybės formų nei bet kuri kita Šiaurės Amerikos medžių gentis – jie suteikia maisto ir pastogę daugybei gyvūnų rūšių, nuo paukščių iki lokių, taip pat įvairiausiems vabzdžiams ir voragyviams.
Ąžuolai taip pat leidžia kiekvieną mėnesį vykti tam, ką mokslininkas vadina „patrauklia sąveika“. Įvairius įdomius, akiai nepastebimus šios sąveikos aspektus jis ir aprašo savo knygoje.
