Austė su bendramintėmis atkreipė dėmesį į visame pasaulyje gają tendenciją – vis daugiau žmonių keliasi į miestą, tačiau vis labiau vertina kokybišką, ekologišką ir gerą maistą. Tuo metu sodininkai neretai turi vieną kitą daržo gabalėlį, kuriuo galėtų tiesiog pasidalinti su tais, kurie nori gyventi tvariau. Taip ir kilo vadinamo „Cool Ūkio“ idėja, kurią vysto ne tik Austė ir bendraautorė Ieva Česnulaitytė, bet ir visa merginų komanda – Gabrielė Marija Vasiliauskaitė, Loreta Gerasimovič, Justina Anglickytė ir Julija Česnulaitytė.
– Tvarus gyvenimo būdas – nuo kada jis jums parūpo? Užuomazgos buvo jau tėvų šeimoje ar draugų kompanijoje? Kas pastūmėjo? – klausėme Austės.
– Nuo pat vaikystės man rūpėjo gamta, domėjausi biologija, o vėliau – aplinkosauginėmis problemomis. Jau aštuntoje klasėje rašiau rašinėlius apie palmių aliejaus žalą, nors ši problema Lietuvoje išpopuliarėjo tik prieš keletą metų. Po mokyklos nusprendžiau studijuoti aplinkosaugą, kuri dar labiau atvėrė man akis – kas vyksta pasaulyje ir kaip galima prisidėti prie neigiamo poveikio mažinimo. Taip pat susipažinau su daug žmonių, kuriems svarbios šios problemos ir jie savais būdais prisideda prie jų sprendimo – valgo mažiau arba išvis nevalgo mėsos, mažina vartojimą, renkasi aplinkai draugiškesnes alternatyvas ir produktus. Jie mane įkvėpė ir savo gyvenime keisti įpročius.
– Kaip jūs pati apibūdintumėte tvarų gyvenimą, kas jums svarbiausia?
– Tvarus gyvenimas susideda iš įvairių aplinkai draugiškų įpročių. Tai prasideda nuo turimų įpročių atpažinimo, noro mažinti jų kuriamą neigiamą poveikį ir siekio didinti teigiamą. Tuomet yra ieškoma pokyčių, ilgalaikių sprendimų, kurie padės siekti kitokio gyvenimo būdo.
Svarbu atrasti balansą – įpročių, kurie leistų jaustis gerai, mišinį. Neretai matau, kad žmonės užstringa prie vieno būdo būti draugiškiems aplinkai ir bando iš jo išspausti maksimumą, nors pakeitus vos kelis įpročius kitoje srityje, jų kuriamas poveikis būtų daug didesnis.
Pati tobulumo irgi nesiekiu, bandau gyventi tvariau įvairiai – atrasti tokius būdus, kurie yra tinkami man, kuriais galiu dalintis su aplinkiniais. Noriu atkreipti dėmesį, kad tų būdų yra labai daug ir įvairių, tikrai nereikia keisti visko iš karto. Galima pradėti nuo labai mažų pokyčių, kurie vėliau galbūt peraugs į didesnius. Jei viena nuspręsiu nebenaudoti vienkartinių indų, gal ir nedaug kas pasikeis, bet jei mane pamatę aplinkiniai savo šeimose nuspręs priimti tokį sprendimą, jų įpročius perims vaikai mokyklose, o dar vėliau – jų tėvai darbovietėse, po truputį poveikis augs.
– Ar sunku tvariam gyventi ne itin tvarumą vertinančioje visuomenėje? Kaip manote, ar lietuviai turi tam potencialo?
– Manau, šios idėjos dar ne taip seniai pasiekė Lietuvą, tad daug kas tiesiog neatkreipia į tai dėmesio. Bet pastebėjau, kad vis daugiau žmonių sužino apie šias idėjas, keičia savo įpročius į tvaresnius. Taip pat matau, kad lietuviai labai vertina natūralumą, ypač maisto produktų, taigi tikiu, kad tai gali peraugti ir į kitas sritis.
Viskas prasideda nuo pastebėjimo, kokie įpročiai nėra patys tvariausi ir noro juos pakeisti, tuomet pamatome ir galimus sprendimus, kurių tikrai yra labai daug. Jau kuriasi nemažai grupių ir organizacijų, kurios palaiko tvarų gyvenimo būdą, taigi, manau, judame gera linkme.
– Kaip tvarios idėjos yra palietusios jūsų asmeninį gyvenimą, kokias jo sferas – maistą, drabužius, pasirenkamus baldus?
– Vis stengiuosi po truputį įterpti naujų tvaraus gyvenimo modelių. Bandau vartoti kuo daugiau sezoninių, vietinės gamybos maisto produktų, apsipirkdama nenaudoti vienkartinių plastikinių maišelių, o neštis daugkartinius. Senų drabužių neišmetu – paaukoju organizacijoms, kurios juos prikels antram gyvenimui, arba padovanoju. Jei jie netinkami, atiduodu perdirbti.
Pradėjau daug rečiau pirkti naujus drabužius, o jei perku, atkreipiu dėmesį į jų kokybę – kad tarnautų ilgai. Palaikau įvairias aplinkai draugiškas iniciatyvas ir organizacijas. Taip pat stengiuosi sumažinti savo sudaromų atliekų kiekį. Ne tik rūšiuoju, bet ir kompostuoju, perku prekes su mažiau plastikinio įpakavimo, vengiu vienkartinių produktų ir ieškau jiems alternatyvos.
– Kaip ir kodėl kilo vadinamo tvaraus ūkio idėja? Įgyvendinote ją ne viena, tiesa?
– Į Lietuvą grįžau po studijų užsienyje. Pamačiau, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis daugiau žmonių kraustosi gyventi į miestą, po truputį yra prarandamas ryšys su gamta, taip pat ir sodininkavimo žinios. Daugelis mieste gyvenančių žmonių neturi savo žemės, kurioje galėtų auginti daržą. Kita vertus, tam tinkamų žemių tikrai yra, tik jos dažnai yra iki galo neišnaudojamos dėl senyvo savininkų amžiaus arba jų laiko stokos. Taigi kartu su komanda sugalvojome, kad yra galimybė šiuos dalykus sujungti.
– Kokie yra pagrindiniai principai? Kokie buvo didžiausi iššūkiai siekiant įgyvendinti šią mintį?
– Šia iniciatyva suvedame žmones, kurie nori patys auginti savo derlių, su žmonėmis, kurie gali pasidalinti žeme sodininkavimui. Neretai pastarieji yra vyresnio amžiaus žmonės, norintys bendrauti, galintys pasidalinti ir sava sodininkavimo patirtimi. Taip skatiname sodininkystę, tvarų gyvenimo būdą. Idėja yra paremta bendradarbiavimu ir dalinimusi.
Kalbant apie iššūkius, pradžioje didžiausias iš jų buvo surasti pirmuosius norinčius dalintis daržu. Būti pirmam išbandant tokią naujovę iš tiesų gali būti nedrąsu. Vis dėlto, atsiradus keliems entuziastams, parodžius realius pavyzdžius, kaip viskas gali įvykti, kitiems prisijungti jau buvo drąsiau. Šiuo metu iššūkis yra plėtra į kitas Lietuvos dalis, taigi labai ieškome savanorių, norinčių prisidėti prie iniciatyvos iš įvairių Lietuvos kampelių.
– Kokie svarbiausi jūsų keliami tvaraus ūkio principai? Kas jums yra tvarus ūkis?
– Mes skatiname ekologišką ūkininkavimą, svarbiausia – nenaudoti cheminių pesticidų ir trąšų. Palaikome gamtinę žemdirbystę, kuri yra populiari tarp kai kurių mūsų iniciatyvos dalyvių.
– Ar daug prisijungiančių, palaikančių sulaukiate? Kokias įžvelgiate tendencijas? Ar „tvarumas“ gali tapti naująja mada?
– Palaikymo yra nemažai. Be jo, ko gero, iniciatyva jau seniai nebeegzistuotų. Sodininkautojų ir daržų savininkų kiekvienais metais daugėja, tuo galime pasidžiaugti. Dažniausiai sodininkauti nori prisijungti jaunos šeimos su vaikais. Taip šeimos gali ne tik praleisti laiką gryname ore, užsiauginti šviežių daržovių, bet ir parodyti vaikams, kaip jos auga. Tėvai daržus naudoja ir vaiko ugdymui, pavyzdžiui, moko atsakomybės auginant savo lysvę. Aišku, atsiranda įvairių žmonių, norinčių sodininkauti, esame atviri visiems.
Tvarumą vadinčiau gyvenimo būdu, jis atsispindi įvairiose gyvenimo srityse, jo principai daro įtaką mūsų kasdieniams sprendimams. Manau, kad vis daugiau žmonių renkasi gyventi tvariau, nes pradeda suprasti savo sprendimų galią. Populiarėja tokie judėjimai kaip minimalizmas, „Zero waste“ ar veganizmas.
– Vartotojiškumas iš tiesų labai remiasi į komfortą – labai patogu pasiimti vienkartinį maišelį, panaudoti ir išmesti. Gerti vienkartiniame puodelyje ir neplauti to, kurį turėtum kasdien nešioti. Tai diktuoja ir gyvenimo tempas. Kaip manote, kas galėtų priversti, žmogų atsigręžti į ekologiją, gamtą?
– Manau, kad tai yra vertybių pasirinkimas. Jei vertiname aplinką, kuri mus supa, suprantame, kad visi prisidedame prie tokios aplinkos kūrimo, galime skirti papildomos energijos teigiamam poveikiui. Gal išplovęs vienkartinį puodelį užtruksi minutę ilgiau, bet teigiamos emocijos, atlikus gerą darbą, lydės visą dieną. Manome, kad svarbu yra padėti žmonėms suvokti, jog viskas prasideda nuo mūsų. Galima gyventi tvariau labai įvairiais būdais, daugelis alternatyvų kaip tik gali sutaupyti laiko, energijos ir ilgainiui net pinigų.
Iniciatyvos, skatinančios žmones rinktis tvarius modelius, irgi yra labai sveikintinos. Užsienyje populiarėja praktika atsinešusiems savo daugkartinį puodelį kavinėse suteikti nuolaidą. Labai laukiu, kad ir Lietuvoje būtų priimta tokia praktika.
