Europiečiai geria iš ežerų, mes – iš požeminių šaltinių
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius pripažįsta, jog Klaipėdos regionas yra tas Lietuvos kraštas, kuriam išgauti kokybišką, metalų savyje neturintį geriamąjį vandenį buvo sudėtingiausia.
„Vakarų Lietuvos krašte vanduo tiekiamas iš požeminių gręžinių, tačiau jis turi vieną nepageidaujamą sudėtinį elementą – fluorą. Fluoras kai kuriuose šaltiniuose netgi rekomenduojamas vartoti, kad dantų emalis būtų geresnis, tačiau per dideli jo kiekiai kenkia. Todėl Vakarų Lietuva turėjo pasistatyti specialius įrenginius fluoro šalinimui“, – sako pašnekovas.
Mūsų vanduo yra 98–100 proc. ruošiamas iš vandens, išsiurbto iš žemės gelmių. Toks aukštas požeminio vandens naudojimo rodiklis yra tik Vokietijoje, Austrijoje ir Danijoje.
Vis tik didžiojoje Lietuvos teritorijoje tiekiamas geriamas vanduo yra išskirtinės kokybės. Iš jo reikia pašalinti tik geležies ir mangano perteklių, o tai – labai paprasta: geležis, susilietusi su oru, iškrinta tamsiomis nuosėdomis.
Tuo metu didžiajai daliai europiečių tenka gerti upių ir ežerų vandenį. Pavyzdžiui, Talino gyventojai geria iš ežero – jis yra miesto teritorijoje, aptvertas aukšta tvora. Baltarusijos gyventojai geria Dauguvos upės vandenį.
Tokio vandens paruošimas, kad jau būtų įmanoma jį gerti, kainuoja brangiau ir čia prireikia chemijos – chloravimo, apdorojimo kitomis cheminėmis medžiagomis.
„Geriamo vandens Europoje skiriasi ir spalva, ir kokybė, ir kvapas. Netgi temperatūra. Atsuktas šaltas vanduo dažniausiai vis tiek būna šiltas, nes tiekiamas iš paviršinių šaltinių“, – sakė B. Miežutavičius.
„Kultūringas“ vandens švaistymas
Negana to, kad turime itin kokybišką vandenį, jo kiekis požeminiuose sluoksniuose po Lietuva 5-7 viršija mūsų poreikius. Kitaip tariant, net jei dauguma tautiečių paklausytų sveikatos specialistų raginimų gerti daugiau vandens, nepajėgtume išeikvoti po žeme glūdinčių kiekių.
„Suvartojame 1 mln. 100 tūkst. – 1 mln. 200 tūkst. kubinių metrų vandens. Galėtume vartoti kelis kartus daugiau,“, – sakė B. Miežutavičius.
Sovietmečiu žmonės vandens netaupydavo – todėl jo suvartodavome maždaug trigubai daugiau nei dabar. Vandenį dideliais kiekiais į fabrikus pumpuodavosi pramonės objektai, o tarp gyventojų sklandė įsitikinimas, jog kuo dažniau prausiesi – tuo lyg ir esi „kultūringesnis“. Sovietmečio žmogus vidutiniškai per dieną sunaudodavo virš 200 litrų vandens (šiandien mums pakanka apie 70 litrų).
„Vanduo kainuodavo kapeikas. Tas, kas daugiabutyje atsikeldavo pirmas, gaudavo rudą vandenį – su geležies nuosėdomis, nes nugeležinimo įrenginių dar nebuvo. Kad praustųsi švariu, į kanalizaciją nuleisdavo apie 30–40 kubų vandens“, – pasakoja B. Miežutavičius.
Vien sostinė ruošdamasi Kalėdoms ar Velykoms kartais „ištaškydavo“ apie ketvirtį milijono kubinių metrų vandens per dieną. Tačiau tokius „kultūringus“ gyventojus švaistūniškumu aplenkdavo pramonės objektai – jie sunaudodavo dar dukart tiek vandens. Šiandien šios proporcijos apsivertė atvirkščiai – pramonės įrengimai yra taupūs, žmonės – ne visais atvejais.
Visi geriame kiek kitokios sudėties vandenį
B. Miežutavičius primena ir kitą šiandien sunkiai suvokiamą faktą: kad miesto vandentiekio tinkluose įvyko avariją visi suprasdavo tuomet, kai gatve ar šaligatviu imdavo tekėti upeliai.
Šiandien dispečerinės darbuotojai mato viso miesto žemėlapį – kritęs vandens slėgis iškart matomas stebėjimo sistemoje ir vanduo užsukamas arčiausiai esančioje sistemos dalyje.
O kas nustato, kokio švarumo ar grynumo vandenį gersime? Geriamąjį vandenį tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), tačiau ir patys vandens tiekėjai jį ištiria kelis kartus prieš tiekdami gyventojams.
„Imame vandenį iš gręžinio ir tiriame, kokių elementų jame yra. Nėra Lietuvoje, dviejų vandenviečių, kurių vandens cheminė sudėtis būtų tokia pati, – nustebina pašnekovas. – Visos didžiosios vandens tiekimo įmonės turi savo laboratorijas, vanduo prieš tiekimą yra paruošiamas, filtruojamas.“
Kodėl vandens kaina Lietuvoje taip skiriasi?
Jei vandens turime 5–7 kartus daugiau, nei išnaudojame, kodėl vis tiek mokame už jį brangiau, nei sovietmečiu?
„Tik 40 proc. geriamo vandens kainos sudaro jo paruošimas ir tiekimas vartotojui. 60, o kartais ir 70 % kainos mokama už šio vandens surinkimą po panaudojimo, išvalymą ir išleidimą atgal. Pastaraisiais metais didžioji investicijų dalis buvo nukreipta į taršos mažinimą: juk Helsinkio komitetas buvo pripažinęs Lietuvą kaip šalį, bene labiausiai teršiančią Baltijos jūrą!“ – sako B. Miežutavičius.
Maždaug 1996–1998 metais pasistatė dauguma Lietuvos vandens valymo įrengimų. Ir pokytis aiškiai matomas – Neryje, kurioje niekas net nemėgino maudytis, dabar praplaukia ir neršia lašišos.
Aplinkos ministerijos Vandenų ir žemės gelmių departamento direktorė Agnė Kniežaitė-Gofmanė sako, jog šiuo metu smulkūs vandens tiekėjai vargiai
„Imame vandenį iš gręžinio ir tiriame, kokių elementų jame yra. Nėra Lietuvoje, dviejų vandenviečių, kurių vandens cheminė sudėtis būtų tokia pati.
sugeba išsilaikyti, koją jiems kiša tai, jog netgi negali panaudoti Europos Sąjungos paramos, nes neturi dalies nuosavų lėšų, kurios būtinos kiekvienam stambesniam plėtros projektui. Beje, į vandentvarkos sektorių jau iki šiol investuota per 1 milijardą ES paramos.
„Kai kuriose savivaldybėse kubas vandens kainuoja 1,25 euro, tačiau yra ir tokių, kur vandens kubo kaina viršija 3 eurus. Mes matome problemą ir ketiname stambinti vandens tiekimo bendroves, mažinti jų skaičių.
Šie kainų skirtumai susidaro dėl to, kad smulkios įmonės veikia neefektyviai, stinga administracinių gebėjimų, didžiąją dalį sąnaudų sudaro darbo užmokesčio sąnaudos. Kiek esame turėję sektoriaus vertinimų iš išorės, visuomet ekspertų esame skatinami daryti pokyčius ir suvienodinti vandens kainos skirtumus įvairiuose regionuose”, – sako pašnekovė.
ES liepia, gyventojai prašo, o plėstis nebėra iš ko
Artimiausiu metus Aplinkos ministerija pirks konsultantų paslaugas, kad būtų paruoštas naujas geriamo vandens ir nuotekų tvarkymo modelis – jis kartu turėtų padėti stambinti vandens tiekėjus – palikti mažiau, tačiau finansiškai stabilesnių, patikimesnių įmonių. Pertvarkymo modelis turėtų būti užbaigtas iki 2018-ųjų.
A. Kniežaitė-Gofmanė priduria, kad delsti nebėra kada – Lietuva yra gavusi nuobaudą už tai, kad dalis gyventojų vis dar negauna centralizuotų nuotekų tvarkymo paslaugų. Miestai plečiasi ir naujuose rajonuose įsikuriantys gyventojai prašo būti prijungti prie centralizuoto vandens ir nuotekų tinklo, tačiau kai kuriems tiekėjams nebeužtenka lėšų tokiems darbams.
A. Kniežaitė-Gofmanė sako, jog ankstesnieji atvejai rodo, kad stambiai įmonei įsigijus kelias smulkesnes, vandens kaina išauga gal keliais centais, tačiau tiems, kurie anksčiau smarkiai permokėjo už vandenį, jis iškart atpinga dvigubai ar net trigubai.
„Mes negalime užtikrinti, kad Lietuvoje centralizuotomis nuotekų tvarkymo paslaugomis naudotųsi tiek gyventojų, kiek numatyta Europos Sąjungos direktyvoje. Trūksta plėtros, naujose tankiai apgyvendintose teritorijose generuojama gana didelė tarša, o mažosios įmonės jau yra įsiskolinusios – nebegali plėstis ir toliau skolintis.
Matome, kad 2014-ųjų pertvarka (kai buvo pakeistas Geriamo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymas) davė naudos, tačiau ne tiek, kiek tikėtasi. Vandens tiekėjai pradėti licencijuoti, kainą jie privalo perskaičiuoti kasmet, Kainų komisija turi teisę nustatyti kainą vienašališkai, jei savivaldybės vėluoja patvirtinti naujas kainas.
Tačiau matome, kad daugelio įmonių veiklos efektyvumas, deja, reikšmingai nepakito“, – sako Aplinkos ministerijos Vandenų ir žemės gelmių departamento direktorė.
Kaip šie pokyčiai gali paveikti mums tiekiamo vandens kainą? A. Kniežaitė-Gofmanė sako, jog ankstesnieji atvejai rodo, kad stambiai įmonei įsigijus kelias smulkesnes, vandens kaina išauga keliais centais, tačiau tiems, kurie anksčiau stipriai permokėjo už vandenį, jis iškart atpinga dvigubai ar net trigubai.
Sovietinės sistemos palikimas: tiekėjai, nelabai žinantys, ką su vandeniu daryti
B. Miežutavičius savo, jog vandens ūkis niekada nebus sutvarkytas „iki galo“. A. Kniežaitė-Gofmanė linkusi tokiai nuomonei pritarti. Tai viename, tai kitame Lietuvos kampelyje nuolat prireikia atnaujinti vandens tinklus, arba nuvesti juos iki naujų vartotojų.
Keičiantis santvarkai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę trumpam įsivyravo chaosas – vandens ūkį dalis asmenų norėjo privatizuoti. Kai kuriems tai pavyko. Todėl šiuo metu Lietuvoje yra apie 70 profesionalių vandens tiekėjų, tačiau iš viso ruošiant ir tiekiant geriamą vandenį „žaidžia“ per 300 rinkos žaidėjų. Taigi, kiek daugiau nei 200 vandens tiekėjų vis dar yra privatūs asmenys. Kaip susiklostė tokia situacija?
„Visa geriamo vandens tiekimo sistema vystėsi didžiuosiuose miestuose ir rajono centruose. O kaimo tipo gyvenvietės, kolūkiai geriamuoju vandeniu buvo aprūpinami taip, kaip kam pavyko. Pavyzdžiui, Grigiškės buvo aprūpinamos vandeniu iš Grigiškių popieriaus kombinato gręžinio“, – pasakoja B. Miežutavičius.
Mažuosiuose miesteliuose neretai stambi ferma įrengdavo porą ar daugiau vandens gręžinių, pasistatydavo vandens bokštą, o nuo jo sau vandenį atsitiesė ir gyventojai.
„Ten, kur važiuodami per Lietuvą pastebite vandens bokštą ten yra centralizuoto vandens tiekimo sistemos liekanos“, – sakė B. Miežutavičius.
Pažeidimų nustatoma vis mažiau
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos valstybinis maisto produktų inspektorius Jonas Valuta teigė, jog kad Lietuvos vanduo taptų užterštas, turėtų įvykti didžiulė avarija ar stichinė nelaimė.
„Mūsų vanduo yra 98–100 proc. ruošiamas iš vandens, išsiurbto iš žemės gelmių. Toks aukštas požeminio vandens naudojimo rodiklis yra tik Vokietijoje, Austrijoje ir Danijoje. Mūsų požeminiam vandeniui nėra jokios tiesioginės ar numatomos grėsmės“, – sakė J. Valuta.
Tarnyba tiria vandenyje esančius elementus ir taip pat analizuoja jo išvaizdą bei kvapą. Vadinamieji indikatoriniai vandens kokybės rodikliai reiškia, jog gerti tokį vandenį galima ir nekenksminga, tačiau jo spalva ar kvapas, vartotojus atstumia. VMVT dažniausiai sulaukia skundų iš gyventojų būtent dėl šių savybių.
Vanduo tampa pavojingu sveikatai, jei jame yra arseno, benzeno, boro ar chromo.
2016-aisiais VMVT laboratorijos ištyrė daugiau nei 600 geriamojo vandens mėginių, 2015-ais – apie 900, 2014-ais – virš 1200.
2016-aisiais kokybės neatitiko 88 tirti mėginiai (14 proc.), 2015-aisiais – 168 (16 proc.), 2014- aisiais – 159 (13 proc.).
„Iš visų šių kokybės neatitikimų 44 proc. sudaro per didelis geležies kiekis vandenyje“, – sakė J. Valuta. Retesniais atvejais geriamajame vandenyje aptinkama mangano arba jis nėra skaidrus (neatitinka reikalavimų dėl savo drumstumo.)
„Vandens tiekimo sistemos yra nuolat tobulinamos – tiekėjai panaudoja Europos paramos lėšas, o mes, savo ruožtu, pažeidimų nustatome vis mažiau“, – sakė J. Valuta.
