„Pataupo“
Vienbučių namų virtimas daugiabučiais, butai parduodami ne gyvenamosios, o rekreacinės ar komercinės paskirties pastatuose – tai kelios iš daugelio pasekmių, kai verslininkai naudojasi įstatymų spragomis ir stato „greičiau ir pigiau“. Taip sukurtas modelis, kuriuo naudojantis infrastruktūros ir gyvenimo kokybės klausimas permetamas valstybei, miestui ir patiems gyventojams.
Kaip apeiti įstatymą ir pastatyti gyvenamąjį pastatą ten, kur miestas nenumato gyvenamųjų namų plėtros? Pavyzdžiui, įteisinti jį kaip 51 proc. rekreacinės, o 49 proc. gyvenamosios paskirties. Tokio pobūdžio pastatams keliami mažesni garso izoliacijos, erdvių, želdynų reikalavimai, be to, nenumatyta tiek, kiek gyventojams reikia, automobilių stovėjimo vietų, galiausiai – neplanuojamos vaikų žaidimų aikštelės ar panaši infrastruktūra. Vadinasi, čia galima „pataupyti“.
Taip sukurtas modelis, kuriuo naudojantis infrastruktūros ir gyvenimo kokybės klausimas permetamas valstybei, miestui ir patiems gyventojams.
Ilgainiui nusipirkusieji „pigesnius“ butus pradeda nuogąstauti dėl gyvenimo kokybės, be infrastruktūros gyvenančių žmonių problemos ritasi į gretimų gyvenamosios paskirties daugiabučių kiemus, o vėliau tampa ir miesto problema. Tokių ir daugybė panašių atvejų, kai piktavališkai naudojamasi įstatymų spragomis, – vis daugėja. Ypač Vilniuje ir Pajūryje.
Galiausiai, nuogąstaujama, kad tokie vystytojų verslo modeliai iškreipia ir NT rinkos veidą, nukenčia tie, kurie dirba laikydamiesi įstatymų. Ši padėtis daro įtaką ir architektų paklausai – populiaresni tampa tie, kurie gali padaryti „kaip reikia“.
Apie šią problemą valdininkai, NT vystytojai bei architektai diskutuoja jau ne vienerius metus, kam tenka didžiausia atsakomybė – tokį verslo planą inicijuojančiam vystytojui, jį ant popieriaus paguldančiam architektui ar statybų leidimą išduodančiai savivaldybei?
Tik problemos viršūnė
Pirmieji žingsniai, siekiant pažaboti piktnaudžiavimą teisinio reguliavimo spragomis, jau pradėti žengti – iškeltas architekto etikos klausimas. Seime jau nugulė Architektų rūmų įstatymas, kuris numato architektams kur kas didesnę atsakomybę už savo veiksmus, pažeidus etiką galėtų grėsti ir licencijos atėmimas. Tokia praktika taikoma ne vienoje pasaulio šalyje.
Kalbėdamas apie šios problemos sprendimą Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Marius Šaliamoras pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje dar nėra kelių svarbių teisinių reglamentų, padedančių reguliuoti urbanistikos procesus: „Tiek Europos Sąjunga reikalauja, tiek patys puikiai suprantame, kad turime turėti architektūros politiką, strategiją.
Pirmieji žingsniai, siekiant pažaboti piktnaudžiavimą teisinio reguliavimo spragomis, jau pradėti žengti – iškeltas architekto etikos klausimas.
Tai reiškia, turėti mintį, kaip vystysis miestas, aplinka, į kokius dalykus kreiptinas svarbiausias dėmesys. Tokie dalykai sprendžiami Architektūros įstatymo pagrindu, o pastarasis pas mus pirmyn atgal stumdomas jau kokie 5 metai. Kitas labai svarbus žingsnis – Architektų rūmų įstatymo papildymas.“
Architektų rūmai, pasak M.Šaliamoro, susikūrė tam, kad būtų rūpinamasi teisine architektūros puse. Tose šalyse, kuriose veikia architektų rūmai, atestatą gaunantis architektas automatiškai tampa rūmų nariu. „Kodėl tai yra reikalinga? Tada rūmai ir padeda architektui – derasi dėl draudimo, prižiūri licencijavimą, kvalifikaciją, bet tuo pačiu visi architektai deleguoja rūmus atstovauti juos teismuose. Pas mus situacija kita, rūmai lyg ir yra, bet reguliuoti nėra ką, nes narių ne tiek ir daug“, – aiškino M.Šaliamoras.
Pasak pirmininko, jau dabar ketinama Seime patvirtinti visuotinė narystė rūmuose leistų labiau kontroliuoti architektus – per atestatus, per etikos vertinimą, kitaip tariant, jie turėtų savo teises, bet turėtų priimti ir pareigas bei atsakomybę.
Visuotinė narystė rūmuose leistų labiau kontroliuoti architektus – per atestatus, per etikos vertinimą.
Vis dėlto M.Šaliamoras atkreipė dėmesį, kad ši problema – tik ledkalnio viršūnė, po kuria slepiasi ne ką mažiau rimtos bėdos. Su jomis kovoti, pasak pašnekovo, reikėtų kompleksiškai – prisiimti atsakomybę turi ir vystytojai, ir savivaldybė. M.Šaliamoras tikino, kad Estija su šia problema jau senokai susitvarkė, mažiau bėdų turi ir latviai. Vienu iš pagrindinių akcentų Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas paminėjo sąmoningumą.
Proto ribose
Mūsų įstatymai – nėra jau tokie blogi, galiausiai – jei kas norės juos apeiti – visada ras kaip. Lietuvos architektų sąjungos pirmininko nuomone, svarbiausia, kaip mąsto žmogus.
„Savivaldybė iš žmonių, iš bendruomenių gauna daug skundų, kad architektai neetiškai elgiasi. Kita vertus, tiek žmonės, tiek NT vystytojai, tiek suinteresuoti asmenys patys dažnai daro spaudimą savivaldybei ir bando per pažįstamus savo interesus realizuoti. Aš manau, kad jei gyvename demokratinėje valstybėje, kur turime tam tikrus susitarimus, kas yra įstatymai, jie turi galioti visiems, ir visi turime ne bandyti juos apeiti, o jų laikytis“, – savo nuomonę dėstė pašnekovas.
Pasak M.Šaliamoro, būna tokių dalykų, kokių atrodo net nesugalvotum apibrėžti. Kaip pavyzdį architektas paminėjo jau išspręstą palėpės klausimą. „Regis, visiems natūralu, kad palėpė yra vieno aukšto. Tačiau štai kartą pamatai namą, kuris turi cokolinį aukštą, tada pirmą ir antrą aukštą ir tris palėpės aukštus. Paskaičiuokime, kiek aukštų jau turime. Aš manau, kad tiesiog turime vadovautis protu“, – kalbėjo M.Šaliamoras, atkreipdamas dėmesį į tai, kad siekiant išspręsti šį klausimą, sąmoninga turi būti ir visuomenė.
Pastangas turi dėti visi
Komentuodamas susiklosčiusią situaciją Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento vadovas Mindaugas Pakalnis pabrėžė, kad, sprendžiant statybų savivaliavimo atvejus, pastangas turi dėti visos institucijos.
„Aš pats matau labai daug iečių, lekiančių į savivaldybės pusę, tarsi savivaldybė leido, bet norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą klausimo aspektą. Kaip suprojektavo architektai? Ar viską suprojektavo pagal teisės aktus, ar jie suprojektavo tam, kad ten gyventų žmonės? Be to, neretai būna, kad projektas atrodo vienaip ir atrodo atitinka teisės aktus, o realybėje pasirodo visiškai kitoks. Pavyzdžiui, jau minėtas aspektas, kai komerciniai pastatai virsta daugiabučiais ar pan.“, – aiškino M.Pakalnis.
M.Pakalnis pabrėžė, kad šis klausimas iš tiesų labiau etinis, tačiau bus stengiamasi padaryti taip, kad jis taptų ir teisiniu. „Taip iš tikrųjų pažeidžiamas visuomeninis interesas. Visų pirma, pažeidžiamas interesas tų žmonių, kurie gyvena aplinkui – nes pas juos tos problemos „ateina“, antra, tų, kurie įsigijo būstus, nes jie negali gyventi kokybiškai. Būstas paprasčiausiai nebūna pritaikytas gyvenimui.
Svarbiausia – švietimas
Būtinybę spręsti problemą pabrėžė ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius. Paklaustas, ar ateityje numatyta galbūt finansiškai bausti nesąžiningus NT vystytojus, pašnekovas tikino tai esant jau kraštutiniu būdu. M.Statulevičiaus manymu, vienas geriausių būdų – šviesti visuomenę, kad ji nepirktų tokių butų, tada sumažės ir jų pasiūla.
„Taip pat reikėtų itin atidžiai peržvelgti teisinę bazę. Nuodugniai išsiaiškinti, kaip atsiranda galimybės vystytojams tokius projektus inicijuoti, o architektams projektuoti.
Neneigiu, kad neretai tai yra ir piktnaudžiavimo atvejai, kai bandoma taupyti automobilių stovėjimo vietų, gyvenimo komforto sąskaita. Mes, kaip asociacija, tikrai esame prieš tokius veiksmus“, – mintis dėstė M.Statulevičius, pabrėždamas, kad, jo nuomone, teisės aktų peržiūrėjimas ir pirkėjų edukacija turėtų būti bene svarbiausi veiksniai.
Visuomenės švietimo svarbą akcentavo ir Vilniaus vyriausiasis architektas M.Pakalnis. Jis pats, sako, net neįsivaizduojantis, kaip galima tokį butą pirkti. „Aš tikrai nesuprantu žmonių, kurie perka tokius butus, žinodami situaciją. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie Karoliniškių atvejį. Tai yra akivaizdus koridorinis pastatas.
Dabar tokie seni bendrabučio tipo pastatai yra patys prasčiausi, pati prasčiausia tokio nekilnojamojo turto vertė. Tie žmonės dėl 100 Eur pigesnio kvadratinio metro paprasčiausiai nusiperka problemą. Aišku, kai kurie tai žino, kai kurie ne. Tačiau iš pradžių negalvoja, kur vesiu vaiką pasivaikščioti, mano – ai, nuvesiu į kito kiemą. Bet tai yra negerai“, – aiškino architektas.
M.Pakalnis išvardino ir tokių pastatų kokybinius trūkumus, į kuriuos perkantieji tokius butus tikrai turėtų atsižvelgti: „Pirmiausia, skiriasi želdyno plotas pastato sklype, kaip jau minėta – vaikų žaidimo aikštelės, automobilio stovėjimo vietų skaičiaus poreikis. Be to, ir tai labai svarbu – gyvenamajam pastatui taikomi kur kas aukštesni garso izoliacijos reikalavimai. Paprastai, kai statai komercinį pastatą, ant vieno kvadratinio metro sklypo gali pastatyti daugiau kvadratinių metrų.“
Būtent šie dalykai, pasak Vilniaus vyriausiojo architekto, vystytojams leidžia sutaupyti, o žmonės dėl to praranda gyvenimo kokybę. M. Pakalnis pridūrė, kad problema iš tiesų yra labiau etinė, tačiau bus stengiamasi ja perkelti į teisinius rėmus ir užkirsti piktnaudžiavimui kelią.
