Krokų Lanka – tai parko teritorijoje tyvuliuojantis lagūninės kilmės ežeras, jo pavadinimo kilmė aiškinama liūdna legenda. Sakoma, kad iš dangaus nusileido debesis ir užliejo pievą (lanką), kurioje ganėsi gyvuliai. Skęsdami jie šaukė „krio, krio“ ir dėl to kilo šio ežero pavadinimas. Šiuo metu ežeras yra užpelkėjęs, tačiau, pasak Nemuno deltos regioninio parko vyresniosios specialistės Jūratės Dulkytės būtent dėl šios priežasties jis yra tapęs namais daugybei paukščių rūšių.
„Užpelkėjęs ir pakraščiuose nendrėmis apaugęs ežeras sukuria gausybę buveinių retoms ir saugomoms bei įprastoms paukščių rūšims. Čia aptinkama ir retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Siekiant išsaugoti lagūninės kilmės ežero organizmų visumą, ežere ir aplinkinėse buveinėse įsteigtas Krokų Lankos botaninis – zoologinis draustinis,“ – sako J.Dulkytė.
Vandeningų vietovių Nemuno deltos regioniame parke gausu. Nuo Krokų lankos keliaudami Ventės rago link išvysite Kniaupo įlanką.
„Kniaupo įlanka – ekologiniu požiūriu ypač vertinga sekli Kuršių marių dalis su vandens paukščių perimvietėmis ir maitinimosi vietomis, žuvų nerštavietėmis, retų ir nykstančių augalų augavietėmis bei europinės svarbos buveinėmis. Siekiant apsaugoti šias vertybes buvo įsteigtas Kniaupo įlankos botaninis-zoologinis draustinis. Paukščių įvairovė čia didžiulė. Netoli Stankiškių kaimo įrengtas paukščių stebėjimo bokštelis. Tinkamiausias metas iš jo stebėti paukščius – pavasaris ir ruduo“, – rekomendavo pašnekovė.
Žvejyba – draudžiama, plaukiojimas laivais – ribojamas
Specialistė perspėja, kad dėl retų augalų ir paukščių apsaugos tiek Krokų lankoje, tiek Kniaupo įlankoje mėgėjiška žvejyba yra uždrausta, o laivyba ribojama. Plaukti laivu po šią įlanką galima tik suderinus su Nemuno deltos regioninio parko direkcija bei tik esamais vandens keliais ir mažiausiu plaukiojimo priemonės greičiu.
Nemuno deltos regioniniame parke plyti ir Aukštumalos pelkė – pirmoji pasaulyje moksliškai aprašyta aukštapelkė. J.Dulkytės teigimu, vokiečių botanikas K.A.Vėberis XX amžiaus pradžioje Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu atvyko į Nemuno deltą tirti Aukštumalos pelkės sukultūrinimo galimybių.
„Aukštapelkės pakraščiuose jau buvo vykdoma pramoninė durpių gavyba, tad buvo nuspręsta ir likusią pelkės dalį sukultūrinti, paversti durpių kasimo klodais. Vis tik profesorius K.A.Vėberis tam nepritarė, jam buvo įdomu tyrinėti tuo metu beveik nepažeistos Aukštumalos pelkės lobynus. O pirmoji moksliškai ištirta ji buvo todėl, kad pačioje Vokietijoje jau nuo seno gyvavo šlapynių sausinimo tradicijos, todėl rasti natūralią, žmogaus veiklos nepažeistą aukštapelkę jau buvo gana sunku,“ – sako Nemuno deltos regioninio parko vyriausioji specialistė.
Šioje pelkėje galima sutikti ir vienintelę nuodingą Lietuvos gyvatę – angį.
„Angį sutikti ne taip jau ir paprasta, nuo žmonių jos mėgsta slėptis. Vis tik sutikus reikėtų prie jos nesiartinti, nebandyti pagauti ar kitaip išprovokuoti, nes, jei reikia gintis, šios gyvatės puola“, – perspėja J.Dulkytė.
Ąžuolas – tik ekstremalams
Kur pamaryje galima pamatyti kopas? Sakysite, tik Kuršių Nerijoje? Ne tik. Nemunas taip pat turi savo paties sukurtas kopas.
„Nemuno pakrantės kopų kompleksas yra pietinėje regioninio parko dalyje, važiuojant keliu Šilininkų kryptimi. Pats kompleksas yra pievoje, visai netoli Rusnės upės (Nemuno), tačiau nuo kelio apie jį informuoja rodyklės. Reikia turėti omenyje, kad ten yra pasienio zona, tad apsilankymą tektų derinti su pasieniečiais“, – sako J.Dulkytė.
Parke rasite ir šimtametį ąžuolą, pavadintą vokiečių dramaturgo Hermano Zudermano vardu. Šis žmogus buvo vokiečių rašytojas ir dramaturgas, kurį laiką gyvenęs Šilutėje. Jis yra parašęs kūrinį „Lietuviškos apysakos“, kuriame vaizduoja gimtojo krašto vietas bei žmones.Todėl jam Šilutėje pastatytas paminklas, bei jo garbei pavadintas vienintelis Nemuno deltos regioninio parko gamtos paminklas – šimtametis ąžuolas.
Kniaupo įlanka – ekologiniu požiūriu ypač vertinga sekli Kuršių marių dalis su vandens paukščių perimvietėmis ir maitinimosi vietomis, žuvų nerštavietėmis, retų ir nykstančių augalų augavietėmis.
Vis tik dėl gamtinių sąlygų ąžuolo lankymui prireiks aukštų botų, o gal netgi ir bridkelnių. Medis auga Žalgirių miške, visai netoli Rusnės, o lengviausią jį rasti einant Žalgirių pažintiniu taku.
„Deja, Žalgirių pažintinis takas šiuo metu yra nelankomas, ten esantys tilteliai skirti pereiti kanalą – supuvę ir pavojingi. Kiekvienais metais miškas užliejamas potvynio vandenimis. Taką ateityje planuojame atgaivinti, tačiau šiandien ąžuolą aplankyti galėtų nebent ekstremalai“, – šypsosi J.Dulkytė.
