Kažkam ir Lietuva – Pietūs
Kodėl kažkada Ventės rago švyturio prižiūrėtojui Mikui Pozingiui kilo idėja, kad čia būtinai reikia pastatyti ornitologinę stotį? Jis nujautė vieną gamtos dėsnį – paukščiai iš Rusijos, Suomijos ir Azijos skrisdami link pietų susiduria su Baltijos jūra. Mėlynas vandens masyvas, priešingai nei mūsų, paukščių visiškai netraukia – todėl jie išsiskiria į du srautus ir skrenda arba per Kuršių nerijos kopas, arba per Ventės ragą. Pirmoji ornitologinė stotis vokiečio mokslininko Johano Tynemano buvo įkurta Rasytėje (apie 20 km už Nidos) ir tik po trijų dešimtmečių panaši iškilo Ventės rage.
Jei man akies nepamerkė, vadinasi, patinas. Jei pamerkė – patelė.
Dabar – pats paukščių mirgracijos įkarštis: skrenda zylės ir kikiliai. Tačiau ornitologai nustebina faktu, jog kai kurie paukščiai atgal į pietus gręžiasi jau birželį: jaunikliai išperėti, ko čia ilgiau gaišti? Taip elgiasi, pavyzdžiui, lietuviški varnėnai. Tuo metu daugeliui lietuvių nematyti šiauriniai kikiliai – būtent šių dienų keleiviai. Dalis jų skrenda dar piečiau, o dalis čia ir pasilieka. Kas galėtų pagalvoti, jog kažkam Lietuva atrodo kaip Pietūs!
„Paukščiai iš tiesų šalčio nebijo. Jiems tiesiog trūksta maisto – dėl to jie traukiasi į šiltesnius kraštus“, – paaiškina jau trisdešimtmetį stotyje dirbantis ornitologas Vytautas Jusys.
Diena, kai lankėmės atsinaujinusioje Ventės rago stotyje, buvo vėjuota, tačiau greičiausiai tai ir padovanojo ne tik įprastų tinklų laimikių: mėlynųjų zylių, alksninukų, svilikėlių bei kikilių, bet ir tuntą žydrasparnių kėkštų.
Įžūliai ignoruoja darbo valandas
„Šiemet jau sužiedavome 135 paukščių rūšis ir 62 tūkstančius paukščių“, – sako Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys. Net ir po tokių skaičių bei kasryt 5 valandą ryto prasidedančios darbo dienos, jis nuogastauja, kad vėjas ne tos krypties ir jau gerą savaitę į tinklus pakliūna per mažai sparnuočių. Per mažai, vadinasi, po kelis šimtus per dieną. Ornitologus nudžiugintų bent keli tūkstančiai per parą.
Kuo čia dėtas vėjas? Nors naujosios gaudyklės vėjui daug atsparesnės ir jas galima pakelti į maždaug 25 metrų aukštį, paukščiai dažniausiai skrenda dar
Dabar, štai, zylė galvoja, kad aš ją netrukus suvalgysiu, kad jai – šakės. Tačiau paleidžiu, plast – ir netrukus ji jau bus apie tai pamiršusi. Ji prisitaikiusi prie to streso lygio.
aukščiau. Tik kai pūsteli pietvakarių vėjas – jiems trukdantis skristi į pietus – tenka leistis pažeme. O čia – tinklai, metiesi į kitą pusę – vėl tinklai!
Baimės akys vis didėja suvokiant, kad erdvė siaurėja ir galiausiai paukštis patenka į nedidelio stačiakampio formos dėželę, iš kurios jį ištraukia ornitologai. Ventės rage iš viso stovi 6 gaudyklės, kai kurios jų yra zigzaginės, o didžioji, aukščiausiai iškeliama – tai siaurėjantis tunelis. Ornitologai puikiai supranta, kad paukščiams nelabai maloni jų draugija. Todėl stengiasi tinklus kuo greičiau ištuštinti, t.y., kuo greičiau sužieduoti ten įskridusius.
Specialiuose žurnaluose fiksuojama paukščio lytis, amžius, sugavimo laikas, žiedo numeris. Kaip atskirti tą mažutę zylę nuo zylino? Juo labiau, kai tiek plunksnų!
„Jei man akies nepamerkė, vadinasi, patinas. Jei pamerkė – patelė“, – juokauja vyr. ornitologas Vytautas Eigirdas.
Iš tiesų lytis ir amžius nustatoma pagal plunksnų spalvą ir formą – ant ornitologų stalo guli storiausia knyga, kurioje iki smulkmenų aprašytos skirtingų paukščių plunksnos.
„Šiemet daugiausia sužiedavome rugsėjo 19-ąją – 3100 paukščių, – sako V. Jusys. Ir visai linksmai pasiskundžia, jog sparnuočiai visiškai nepaiso įprastų darbo valandų. – Skrenda daugiausiai savaitgaliais, nuo 5 ryto iki 8, o paskui – nuo 7 vakaro.“
Ši stotis taip pat turi savo naujienas. Šviežiausia – jog mūsų gandrai jau už savaitės turėtų pasiekti savo kelionės tikslą – Pietų Afriką.
Tokios žinios gaunamos iš siųstuvų, užsegtų paukščiams, bei užsienio ornitologų. O dabar Ventės rage – vien užsienio svečiai.
„Visi užsieniečiai – patikrinam: vizos išduotos Suomijoj, Rusijoj – Sibire“, – juokiasi ornitologas V. Jusys.
Mes – saugome, pietiečiai – skanauja
Vis tik V. Jusys su liūdesiu konstatuoja, jog smulkiųjų paukščių kiekis kasmet mažėja. Juos vilioja šilti kraštai, tačiau mūsiškes volunges, purplelius, kikilius ir strazdus ten beatodairiškai medžioja pietiečiai. Užtat plėšriųjų ir didžiųjų paukščių – vanagų, erelių rėksnių, gervių – skaičiai auga.
Maltiečiai ir kiti paukščių valgytojai tikina, jog jų šalyse – tokios tradicijos.
„Pečialindų, nendrinukių – visų tų smulkiųjų paukščių sumažėjo kokius du-tris kartus. Anksčiau būdavo per dieną po pusantro šimto – o šią vasarą tik 600 per visą vasarą pagavom. Mūsų paukščius ne tik kad medžioja – pasistato tinklus ir spąstų prisidaro visokių. Taip pat, kaip mes eksploatuojame visokius kilbukus – jie vandens neturi, dykuma, tai ką jiems gaudyt? Paukščius. Mes skiriame lėšas paukščių apsaugai, o jie – suvartoja“, – sako ornitologas.
Kai viena taip įžnybia – nieko. Tačiau kai tūkstantoji... Paleidžia kraują. Tada užsidedi pleistrą. Bet jie nekvaili – į pleistrą nežnybia, o žnybia šalia.
Netrukus į tinklus pakliūva gausus būrys mažųjų mėlynųjų zylių ir kalbos baigiasi – visiems reikia grįžti prie darbo. Iš šono sunku stebėti, kaip siūlo storio zylės kojytę apjuosia geležinis žiedas ir jis dar suspaudžiamas geležinėmis replėmis. Vyriausias ornitologas Vytautas Eigirdas paaiškina.
„Žiedas jau yra tokio dydžio, kad atitiktų paukščio koją. Skirtingoms paukščių rūšims turime skirtingų žiedų. Dažnai žmonės nerimauja, kad paukštis jaučia stresą. Taip, dabar, štai, zylė galvoja, kad aš ją netrukus suvalgysiu, kad jai – šakės. Tačiau paleidžiu, plast – ir netrukus ji jau bus apie tai pamiršusi. Ji prisitaikiusi prie to streso lygio, nes tokiam paukšteliui visi aplinkui yra plėšrūnai. Daug zylių žūsta dėl įvairių priežasčių. Bet jos ir atsiveda po 30 zyliukų per metus. Tad jei visos išgyventų– zylės turbūt valdytų pasaulį“, – sako vyr. ornitologas.
Zylių pleistrais nesulaikysi
Tiesa, kitos mėlyngalvės taip lengvai nepasiduoda minčiai, jog joms – šakės. Įnirtingai žnaibo miniatiūriniu snapuku ornitologo pirštus.
„Stengiuosi laikyti kokia nors kita kryptim, nes paukščiai visada žnybia į tą pačią vietą. Kai viena taip įžnybia – nieko. Tačiau kai tūkstantoji... Paleidžia kraują. Tada užsidedi pleistrą. Bet jie nekvaili – į pleistrą nežnybia, o žnybia šalia. Tada šalia pragnaibo skylę, – atlaidžiai šypsosi V. Eigirdas. – Pirštinės? Ne... Tokių mažiukų su pirštinėmis nepaimsi. Turi jausti paukštį, kad netyčia nepaspaustum per stipriai.“
Ornitologai turi dar vieną gudrybę – sužiedavę ir apvertę paukštį ant nugaros jie atgniaužia ranką. Smulkieji paukšteliai, tokie kaip zylės bei pečialindos tokiu atveju tik guli ir mirksi akutėmis – jiems reikia laiko atsitokėti, kad tai jau laisvė.
Kalbant apie zyles V. Eigirdas yra pastebėjęs dar vieną įdomybę: kaip manote, kiek zylių žiemą lesa jūsų lesykloje? Vyr. ornitologas kartą pradėjo gaudyti ir žieduoti visas žiemą į lesyklą atskrendančias zylutes. Paaiškėjo, kad nors jų lesykloje kasdien matyti apie 10, tai yra vis kitos zylės. Taigi iš viso viena lesykla pritraukia apie 300 paukščių.
Beje, pradėję lesinti turite šią „pareigą“ tęsti iki pavasario. Nes surentę lesyklą ar pakabinę lašinio bryzelį, parodote geltonpilvėms, jog maisto dar yra ir jos priima sprendimą nebeskristi į šiltuosius kraštus.
Vietoj sporto klubo - gervių gaudynės
Tuo metu V. Jusys linksmai pasakoja istorijas, kaip žieduojami didieji paukščiai: gervės, gandrai, gulbės. Šiuos reikia sučiupti tuomet, kai yra jauni ir dar negali skristi.
„Kartą važiuodamas pievoje pamačiau gervės jauniklį – didžiulį! Nutariau – pagausiu. Variau variau per pievas, galvoju, kokį kilogramą numečiau bebėgdamas. Bet vis tiek pagavau! Jis dar nemoka skraidyti. Šiaip gervės skrenda 300-500 m aukštyje. O po lizdus dabar jaunesnis kolega, Vytautas Eigirdas karstosi. Bet, žinote, anksčiau gandrų lizdai būdavo ant stogų, dabar – ant elektros stulpų. Tai mes taip nerizikuojam – srovės dėl žiedavimo juk neatjungsi“, – linksmai pasakoja V. Jusys.
Kormoranai gi garsėja savo išmatomis ir sugebėjimu nudžiovinti ištisus pušynus. V. Jusys sako, kad šį sugebėjimą jie panaudoja ir prieš ornitologus.
„Kaip duoda čiurkšlę – tik spėk pasitraukt! Man irgi buvo – ant fotoaparato! Ko išvaliau“, – sako ornitologas.
V. Eigirdui pažintis su kormorano jaunikliu baigėsi liūdniau.
„Jo snapas – kaip peiliukas! Visaip sukiojausi ir saugojausi, bet kažką praleidau – ir grybštelėjo... Sužiedavome, o pirštas tik neseniai sugijo, liko randas“, – sako vyr. ornitologas. Nepraėjus nė pusvalandžiui jo piršte vėl atsiveria žaizda – ją nagais iškabina piktas kėkštas.
Naujos rūšys dažniausiai atrandamos čia
Ornitologų darbas - sunkus ir reikalaujantis atsidavimo, tačiau jo dėka galime geriau pažinti savo sparnuočius ir svarstyti apie būdus jiems apsaugoti.
„Ventės ragas yra ta vieta, kur dažniausiai Lietuvoje randamos naujos rūšys. Kai kas nors dėsto, kad matė naują rūšį miške – kyla abejonių. Ar tikrai gerai matė, ar neapsiriko? Na, o čia paukštis pagaunamas, fotografuojamas, žinoma 100 proc., kad tai yra ta ir ne kita rūšis. Per kelis paskutinius dešimtmečius atrasta apie 100 naujų paukščių rūšių“, – sako Aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius.
