Trapų grožį teko aptverti tvora
Pašnekovas pradėjo nuo Verkių regioninio parko herbo simbolio – plačialapės klumpaitės. Trapi lietuviška orchidėja natūraliai augo vietovėje prie pat Balsio ežero, kuri buvo nuolat trypiama, palyginama palapinėmis ir gausiai palaistoma alkoholiu. Nebeliko nieko kito, kaip tik klumpaitę aptverti aukšta metaline tvora ir augalo populiacija, pasak ekologo, akivaizdžiai atsigavo.
„Lankytojams galbūt atrodo, kad ją labiausiai saugome. Tačiau yra ką saugome labiau, tiesiog iki šiol šių saugomų augalų buveinė buvo intensyviai naikinama. Prieš užtveriant šią teritoriją papildomai pašalinti krūmai, menkaverčiai medžiai, tai suteikė klumpaitėms daugiau šviesos. Plačialapė klumpaitė – daugiametis augalas, pernai metais generatyvinių (žydinčių) augalų buvo daugiau nei 30 proc.“, – pasakojo ekologas R.Butkus. Žydinčią klumpaitę, priklausomai nuo oro sąlygų, galite pastebėti balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesį.
Parke jis kažkada gyveno, tuomet išnyko, tačiau netikėtai, iškirtus Strėvininkų mišką, niūriaspalvio auksavabalio lervos buvo atgabentos į Verkių parką kartu su rąstais.
Balsio ir Gulbino ežeruose mirksta poilsiautojai, o mažesniuose, sekliuose – dvi retos, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys: skiauterėtasis tritonas bei vijūnas (žuvis).
Skiauterėtasis tritonas nuo paprastojo skiriasi savo nugaros peleko forma ir gyvena tik tose vietose, kur saulė vasaromis geba prišildyti vandenį. Tiesa, yra ir kita pusė – seklūs ežerėliai žiemą visiškai užšąla, todėl tritonai rudeniui įsibėgėjus išlipa į krantą ir įsirausia į dirvožemį žiemos miegui. Pavasarį jie pabunda, išlenda į žemės paviršių ir ropoja atgal į vandens telkinį. Tik šiuo momentu roplį ir galite pastebėti.
„Pagrindinės grėsmės skiauterėtajam tritonui – buveinių degradacija. Tie seklūs ežeriukai, kuriuose jie gyvena, užželia krūmynais, žolėmis, saulė nebegali prišildyti to vandens. Taip pat šiems ropliams kenkia tiek cheminė, tiek biologinė tarša. Biologinė tarša gali būti ir invazinės rūšys, pavyzdžiui, grundalai“, – pasakojo R.Butkus.
Vijūnus išmarino stambioji pramonė
Maisto medžiagos taip pat gali pabloginti seklaus vandens telkinio padėtį – nutekėję iš ūkių į vandens telkinį, jos sukelia vandens žydėjimą, vandens augalijos vešėjimą. Augalai tiesiog išstumia tritonus iš vandens telkinio.
Vijūnai gyvena lėtos tėkmės upėse, tvenkiniuose, ežeruose. Įdomu tai, jog šios žuvys įsiraususios į dumblą sugeba išgyventi netgi periodus, kai vandens telkinys visiškai išdžiūva. Tačiau į Raudonąją knygą ši ūsuota žuvis pakliuvo todėl, kad yra itin jautri cheminei taršai.
„Labiausiai vijūnų populiacijos sumenko tais laikais, kai vystėsi stambi pramonė“ ,– sako ekologas R. Butkus.
Verkių parke augantis plikažiedis linlapis grožiu nusileidžia klumpaitei, tačiau yra įdomios formos, verta jo pasidairyti. Linlapis žydi taip pat gegužės mėnesį. Tokiu metu ieškokite augalo siaurais tarsi spygliai lapais ir gausiai pasidabinusio žiedų „taurelėmis“.
Glaudžiai susiję: retas moliuskas negali be lašišų
R.Butkaus teigimu, itin daug retų rūšių gyvena Riešės upės slėnyje. Tai – ovalioji geldutė ir žirgeliai (laumžirgiai). Ovalioji geldutė yra lietuviškas gana nemažas (sprindžio dydžio) moliuskas, gyvenantis upės pakrantės grunte, todėl lankyotojms nematomas.
„Ovalioji geldutė gyvena šaltavandenėse upėse. Į vandenį ji paleidžia savo lytines ląsteles. Joms apsivaisinus, išsirita lervos, kurios prisitvirtina prie lašišinių žuvų žiaunų ir tam tikrą laiką plaukioja kartu su žuvimi. Todėl be lašišų šis moliuskas negali egzistuoti, o pati žuvis lervų poveikio nejaučia. Tokia žuvų ir moliuskų kaimynstė evoliuciškai susiformavo per ilgus tūkstantmečius“, – pasakojo ekologas.
Tritonai rudeniui įsibėgėjus išlipa į krantą ir įsirausia į dirvožemį žiemos miegui. Pavasarį jie pabunda, išlenda į žemės paviršių ir ropoja atgal į vandens telkinį. Tik šiuo momentu roplį ir galite pastebėti.
Verkių regioniniame parke taip pat gyvena dvi žirgelių (laumžirgių) rūšys – pleištinė skėtė ir šarvuotoji skėtė. Šie vabzdžiai saugomi tiek Lietuvos, tiek Europos mastu.
Ekologas priminė, jog kasmet vyksta specialus žygis Riešės upės slėniu, jo metu galima daugiau sužinoti apie įvairias čia gyvenančias rūšis, jei pavyksta – pamatyti ir retuosius laumžirgius.
Dar vienas gyventojas atvežtas su visais rąstais
Verkių dvarvietės parke auga daugybė senų liepų ir ąžuolų, kuriais jau kelerius metus rūpinasi arboristai. Ąžuolai genimi, lengvinama jų laja, kad medis nekryptų į vieną ar į kitą pusę.
Šiemet ąžuolų genėjimu užsiėmė Lietuvos gamtos fondo atstovai, nes jų tikslas – pasirūpinti reta vabalų rūšimi – niūriaspalviu auksavabaliu. Parke jis kažkada gyveno, tuomet išnyko, tačiau netikėtai, iškirtus Strėvininkų mišką, šio vabalo lervos buvo atgabentos į Verkių parką kartu su rąstais.
„Žiūrėsim, ar niūriaspalvio auksavabalio lervos toliau vystysis. Šio vabalo 2017-aisiais metais mūsų parke ieškoję mokslininkai nerado nė vieno individo. Dabar tikimės, kad viskas bus gerai, lervos išsivystys ir persikels į gyvus, vabalams gyventi tinkamus medžius“, – vylėsi R.Butkus.
Planuojama atvežtus rąstus su niūriaspalviais auksavabaliais aptverti tvorele ir pagaminti geresnes atramas, kad rąstai nenuvirstų – taip Verkių regioniniame parke greičiausiai atsiras dar viena lankytina vieta.
