Du keliai: prisitaikyti prie klimato kaitos arba švelninti jos padarinius
Vilniaus universiteto Geomokslų instituto profesorius, hidrometeorologas prof. dr. Egidijus Rimkus, pirmiausia paaiškino, kuo skiriasi dvi valstybių ir miestų reakcijos į klimato kaitą: prisitaikymas prie jos arba jos padarinių švelninimas.
Kintantis klimatas gali atnešti netikėtus šalčius, upių potvynius, rūką, oro užterštumą, karščio bangas, stichines liūtis. Dvi pastarosios stichijos daro didžiausią neigiamą poveikį miestams, žmonių sveikatai.
Pasak jo, prisitaikymas – tai miesto ar sistemos taikymasis prie to, kas jau atsitiko. Pavyzdžiui, elektromobiliai naudojami todėl, kad keičiantis klimatui miesto oras tampa vis labiau užterštas.
Švelninimas – tai priemonės, skirtos anglies dioksido (ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų) išmetimo į atmosferą mažinimui. Kai šalys ir miestai taiko klimato kaitos poveikio švelninimo priemones (pavyzdžiui, sodina miškus, atlieka pastatų renovaciją), tikėtina, kad sumažina ir drastiškų klimato reiškinių tikimybę.
„Kintantis klimatas gali atnešti netikėtus šalčius, upių potvynius, rūką, oro užterštumą, karščio bangas, stichines liūtis. Dvi pastarosios stichijos daro didžiausią neigiamą poveikį miestams, žmonių sveikatai – apie jas dažniausiai ir girdime iš žiniasklaidos. Didžiausią neigiamą poveikį šie klimato reiškiniai daro dar ir todėl, kad miestai juos sustiprina“, – sakė prof. dr. E.Rimkus.
Kalbėdamas pranešėjas prisiminė pernai Teksasą nusiaubusį uraganą „Harvey“. Mokslininkai suskaičiavo, kad uragano padarytus nuostolius miestas padidino 21 kartą – iki 125 milijardų dolerių. Kodėl? Uragano metu iškrito itin didelis kiekis kritulių (1,000 mm), o mieste jų visuomet iškrenta dar daugiau. Taip pat mieste yra daug kietųjų dangų, neleidžiančių krituliams susigerti į žemę. Užsikemša kanalizacijos sistemos, kyla poplūdžiai. 2017-aisiais uraganas „Harvey“ privertė 30 tūkst. žmonių išsikraustyti iš užlietų namų.
Bendra pasaulinė problema yra sumažinti klimato kaitą, o kaip prie jos prisitaikyti – tai jau kiekvienos valstybės reikalas.
Iš karščio bangų iki šiol drastiškiausia buvo 2003-ųjų karščio banga Europoje, kurios metu mirė apie 70 tūkst. žmonių. Tokių klimato reiškinių nuolat daugėja.
Vilniaus statistika – jau turėjome bent dvi „tropines vasaras“
„Nuo 1951-ųjų Vilniuje gausėja iškrentančių kritulių. 2017-ųjų metų vasara atkartojo 2010-ųjų „tropinę vasarą“ – orai buvo itin lietingi ir karšti. Vaikystėje, prisimenu, stebėdavomės, jei vasarą termometro stulpelis pasiekdavo +30 °C, o šiandien tai jau nebestebina – nuo 1991-ųjų vadinamųjų karščio bangų daugėja. Vilniui skirta meteorologinė stotis iš tiesų stovi Trakų Vokėje, todėl mes, Vilniaus universiteto meteorologai, papildomai tiriame kritulius ir temperatūrą pačiame mieste. Didmiestyje temperatūra visuomet yra dar apie 1,5 laipsnio aukštesnė nei kaimo vietovėse“, – sakė prof. dr. E.Rimkus.
Kaip minėta, mieste iškrenta daugiau kritulių. Tą įrodo dviejų meteorologinių stočių duomenys: Trakų Vokėje 2017-ųjų liepą liūties metu išmatuota 120 mm kritulių, o pačiame Vilniuje – 167 mm.
Reikia nepamiršti, kad klimato kaitos poveikis skirtingiems regionams ir skirtingoms demografinėms grupėms – skiriasi. Pavyzdžiui, prasidėjus karščio bangoms pirmiausia galvojame apie vyresnio amžiaus žmones bei vaikus, jiems kylantį pavojų.
Turime Danės upę, kuri kas maždaug dešimtmetį patvinsta. Kai atsisakome išduoti statybos leidimus, išgirstame pasipiktinimą: „O gal mes norime gyventi kaip Venecijoje!“
„Prisitaikymo priemonės dažniausiai kainuoja brangiai – ir mes neturime tam pinigų. Tačiau tai būdinga visai Europai, ne tik Lietuvai. Beje, netinkamai parinktos prisitaikymo priemonės gali duoti ir minusinį poveikį – todėl geriau nedaryti nieko, nei daryti kažką neteisingai. Bendra pasaulinė problema yra sumažinti klimato kaitą, o kaip prie jos prisitaikyti – tai jau kiekvienos valstybės reikalas“, – sakė prof. dr. E.Rimkus.
Klaipėdos situacija: jūra kyla, o visi susirūpinę uosto plėtra
Toliau kalbėjęs Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika perspėjo apie šiam miestui kylančias grėsmes. Baltijos jūros lygis per pastaruosius 50 metų pakilo 16 centimetrų. Dėl šios priežasties Klaipėda buvo vienas pirmųjų miestų, pasirengusių prisitaikymo prie klimato kaitos dokumentą. Tačiau šiuo metu daugiausia diskusijų kyla dėl uosto plėtros: kur jį plėsti, ar galima mažinti Nacionalinio parko teritoriją?
Jei bus urbanizuota Kiaulės nugaros sala, į ją išsiplės uostas, susiaurės kanalas, kuriuo Kuršių marios susisiekia su jūra. Problemų kils ledonešių metu: gamtos stichija gali gerokai apardyti Kuršių nerijos nacionalinio parko krantus.
A.Mureika taip pat stebėjosi gyventojų atsainumu vertinant gyvenimą potvynio zonoje.
„Turime Danės upę, kuri kas maždaug dešimtmetį patvinsta. Ir tose pakrantėse drąsiai planuojami nauji gyvenamieji rajonai. Kai atsisakome išduoti leidimus, išgirstame pasipiktinimą: „O gal mes norime gyventi kaip Venecijoje!“ – pasakojo A.Mureika.
Po audrų Lietuvos paplūdimys atrodo baisiai: tenka iš naujo statyti laiptus, paplūdimį pildyti smėliu. Per dešimtmetį prarasta iš viso apie 60 metrų paplūdimio (jis nuolat papildomas smėliu ir vėl nuplaunamas).
„Šiuo metu tereikia 4 metrų aukščio bangų, kad vanduo persiristų per kopagūbrį ir įsiveržtų į gyvenamąją teritoriją (Klaipėdą, – red. past.). Ir nebebus jokios jėgos, kuri gali tą vandenį sugrąžinti atgal į jūrą“, – perspėja A.Mureika. Kopagūbriai stiprinami žabtvorėmis, tačiau jos tikrai neapsaugo nuo bangų. Pašnekovo teigimu, svarstant išorinio uosto variantą, tokioje vietoje jis stabdytų smėlio migraciją į paplūdimį. Pranešėjas įsitikinęs, jog dėl šios priežasties Klaipėdos paplūdimiai gali būti nuplauti iki pat akmenų.
Sprendimai kainuoja mažiau nei klaidų taisymas
Diskusijoje dalyvavusi miestų atsparumo didinimo ekspertė Daiva Jakutytė-Walangitang pridūrė, jog net ir Austrijoje, Vienoje, kur ji šiuo metu dirba, į problemą reaguojama dažniausiai tik patyrus jos padarinius.
„Reikia skausmo ir nuostolių, kad gyventojai ir sprendimų priėmėjai suprastų, kad toliau taip tęstis negali“, – sakė D.Jakutytė-Walangitang.
Kai reikės viską lupti lauk, kad kritulių sugėrimas pagerėtų – tuomet tai kainuos brangiai, nes mes antrą kartą investuosime į tas pačias erdves.
Ką daro Viena? Šiame mieste patys piliečiai gali tapti atsakingi už miesto žaliąsias „salas“, jas apželdinti, savo lėšomis jomis rūpintis. Taip miestas rado galimybę, kaip ne viską daryti iš miesto biudžeto, o atiduoti iniciatyvą piliečiams, gyventojams.
Aplinkos viceministras Martynas Norbutas pridūrė, jog investicijos į prisitaikymą prie klimato kaitos nėra tokios didelės, kiek kainuoja aplaidžių klaidų taisymas. Pavyzdžiui, Vilniaus miestas jau ne kartą patyrė pagrindinių gatvių užtvindymo pasekmes, o kai kurie aplinkkeliai toliau statomi dauboje, ten montuojama standartinė lietaus kanalizacija.
Jo teigimu, įvairiuose miestuose rekonstruojamos pagrindinės aikštės, statomi nauji prekybos centrai – ir jų aikštelės toliau asfaltuojamos ar klojamos trinkelėmis.
„Kai reikės viską lupti lauk, kad kritulių sugėrimas pagerėtų – tuomet tai kainuos brangiai, nes mes antrą kartą investuosime į tas pačias erdves“, – sakė Aplinkos viceministras.
Daiva Jakutytė-Walangitang pridūrė, jog Vokietijos miestai jau skaičiuoja tikslų procentą, kiek miesto dangų yra nepralaidžios. Tuomet apskaičiuojama, kiek kietos dangos reikia pakeisti. Šioje šalyje pateikę prašymą statyti, statytojai iškart gauna įpareigojimą dengti teritoriją krituliams pralaidžia danga.
Pasauliniu lygmeniu pastaruoju metu dirbtinių pelkių projektai skina apdovanojimus. Vienas iš jų – Ningo eko-koridorius Kinijoje.
Kraštovaizdžio apdovanojimus skina dirbtinių pelkių kūrėjai
KTU Statybos ir architektūros fakulteto lektorė Kultūrinės ir erdvinės aplinkos darbo grupės narė Jurga Vitkuvienė dalinosi įvairiais žaliųjų erdvių pavyzdžiais. Šios erdvės ne tik leidžia miestiečiams atsipūsti, pasigėrėti žaluma, tačiau ir padeda greičiau sugerti gausų kritulių kiekį.
J.Vitkuvienė pabrėžė, jog šiandien žalioji infrastruktūra – tai ne tik parkai ir skverai, bet ir miškai, pelkės, žalieji stogai, sienos. Ji leidžia išspręsti paviršinio vandens nuotėkio problemą jos susidarymo vietoje.
Pranešėjos teigimu, mieste nesame įpratę prie tankių, aukštais krūmais apžėlusių zonų, tačiau preciziškai sutvarkytas parkas, kuriame sugrėbti lapai, nėra miškas. Miško su visa jo ekosistema, nuokritomis ir krūmais teikiama nauda yra daug didesnė nei parko su keliais medžiais. Mieste gali būti suformuojamos dirbtinės pelkės, šlapynės – ir jos gali atrodyti kaip tvarkingas vandens telkinys. Viena tokių įrengta Potsdame, Vokietijoje.
Beje, pasauliniu lygmeniu pastaruoju metu dirbtinių pelkių projektai skina apdovanojimus. Vienas iš jų – Ningo eko-koridorius Kinijoje. Tokių projektų esmė – vandens nutekėjimo sulėtinimas suformuojant dirbtinius vandens telkinukus. Tokia gana natūrali sistema gali sėkmingai pakeisti tradicinę požeminių vamzdžių nutekėjimo sistemą.
Visuomenė mėgsta būti gamtoje ir kartais tam užtenka visiškai minimalių priemonių. Pavyzdžiui, įrengta vadinamoji „lietaus aikštė“.
Privatiems investuotojams priimtiniausias žalių erdvių kūrimo būdas – stogų apželdinimas.
„Šis būdas ne tik padeda surinkti lietaus vandenį, tačiau ir sumažina patalpų perkaitimą, bei jų šilumos nuostolius. Žalieji stogai yra viena pagrindinių priemonių mažinant „karščio salų“ efektą. „Karščio salos“ – tai labai įkaistantys pietiniai pastatų fasadai“, – sakė J.Vitkuvienė. Ji pabrėžė, kad „žaliųjų stogų“ efektas gaunamas, kai suformuojamas ne vienas toks stogas, o ištisas tokių statinių kvartalas. Apželdinamos gali būti ir nuo greitkelio triukšmo apsaugančios akustinės sienelės.
„Lietaus aikštė“ – tiesiog didelė bala, kurioje miestiečiai su džiaugsmu braido
Kas miestų planavime laikoma „žaliąja jungtimi“? Ne tik zonos su medžiais, tačiau ir pusiau pralaidžia danga išklotos miesto aikštės.
„Visuomenė mėgsta būti gamtoje ir kartais tam užtenka visiškai minimalių priemonių. Pavyzdžiui, įrengta vadinamoji „lietaus aikštė“. Dėl nedidelio nuolydžio tam tikroje jos vietoje renkasi vanduo. Miestiečiai braido, taškosi, mėgaujasi šiuo vandeniu“, – pavyzdį pateikė J.Vitkuvienė. Tokia aikštė suprojektuota Kantabrijoje, Ispanijoje ir Nyderlanduose.
Vėlgi viename Vokietijos mieste apleista krepšinio aikštelė buvo sulaužyta: asfalto gabalai kur ne kur liko kyšoti iš žemės, tačiau teritoriją užsėjus natūraliais augalais, jie sparčiai sukūrė daug malonesnį akiai vaizdą. Beje, dažnam lietuviui Vokietijos daugiabučio namo kiemas atrodytų kaip brūzgynas su krūmais.
„Forume pranešėjas iš Belgijos pabrėžė, kad jie tokias erdves atkūrinėja dirbtinai. Sodina tuos stambius krūmus, medžius. Priminsiu, kad mes savo daugiabučių kiemuose žalios aplinkos vis dar turime labai daug – įvertinkime tai“, – ragino mokslininkė.
Lektorė iš Kauno taip pat pastebėjo, kad vienas kauniečių ir miesto svečių lankomiausių objektų – Dubravos rezervatinė apyrubė, natūrali pelkė.
„Tokį objektą įkūrus mieste tiek estetinė, tiek materialinė jo vertė būtų labai didelė. Tinkamai planuojant žaliosios infrastruktūros objektų kūrimo išlaidos galėtų būti netgi mažesnės nei tradicinės infrastruktūros, be to, tokioje vietoje kiltų nekilnojamojo turto vertė. Vis dėlto aš susiduriu su skeptišku projektuotojų, savivaldybių atstovų požiūriu į žaliąsias erdves. Nors jau dabar patiriame įvairius klimato kaitos padarinius“, – sakė J.Vitkuvienė.
Pavyzdžiui, Singapūras turi slėnį, kuris potvynio metu užsipildo vandeniu. Miestiečiams šiuo slėniu tekanti upė tiesiog kartais virsta dideliu tvenkiniu.
Grįždama prie Kauno mokslininkė įvertino naują jo krantinėse kylantį daugiabučių kvartalą „Piliamiestis“ ir reziumavo: „Nė vieno gero sprendimo, apie kurį ką tik kalbėjome, čia nepritaikyta“. Krantas ties nauju kvartalu formuojamas status, pačioje pakrantėje klojamos trinkelės.
Forume pranešėjas iš Belgijos pabrėžė, kad jie tokias erdves atkūrinėja dirbtinai. Priminsiu, kad mes savo daugiabučių kiemuose žalios aplinkos vis dar turime labai daug – įvertinkime tai.
„Kur kyla didžiausios problemos įgyvendinant žaliųjų erdvių įrengimą praktikoje? Sakyčiau, jog pagrindinis principas: jei gali nedaryti – nedaryk. Reikia žinoti, ką daryti: kuriant tokias zonas turi dirbti ir urbanistai, ir architektai, ir geologai, hidrologai, ekologai“, – kalbėjo mokslininkė.
Ji siūlė pramonės įmones paskatinti apleistose teritorijose kurti „lietaus sodus“, kitaip tariant, zonas, kur lietaus vanduo galėtų greitai susigerti. Taip pat ji rekomendavo saugoti jau esamas gamtines teritorijas, gamtinį karkasą mieste.
Panašu, kad kai kas jau išgirdo mokslininkės raginimus: šiuo metu jaunais specialistais pasipildžiusi Panevėžio savivaldybė mieste planuoja bendruomeninius sodus, vyksta daug viešųjų erdvių atnaujinimo projektų.
