Netinkamas kreipinys gali tapti pleištu marčios ir anytos santykiuose. Bent toks įspūdis susidaro, skaitant moteriškų interneto svetainių komentarus.
„Kartą vardu pavadinau, tai taip įsižeidė, kad visą savo giminę apskambino paverkšlenti, kokia aš bloga“, – pasakoja marti ir prisipažįsta susitikimų su vyro motina vengianti.
„Aš tai baba vadinu, bet visada jūs. Prie žmonių tai mama kartais“, – sako kita svetainės supermama.lt lankytoja.
„Vyro brolio žmona anytą vadina mama, o man liežuvis neapsiverčia ją mama pavadinti, nors ji to ir reikalauja“, – guodžiasi kita komentatorė.
Vyro brolio žmona anytą vadina mama, o man liežuvis neapsiverčia ją mama pavadinti, nors ji to ir reikalauja.
„Mano santykiai su anyta vidutiniški, bet vadinu ją mama: tiesiog vyras ją taip vadina, tai ir aš – čia kaip koks vardas būtų“, – šypsosi kita diskusijos dalyvė.
„Kažkada dar norėjau, bet tiesiog užstrigdavo gerklėj ta mama“, – neslepia kita moteris.
„Man asmeniškai su anyta labai pasisekė. Tiesiog moteris-angelas! Todėl vadinu ją mama! O kadangi ji neturi savo dukros, tik du sūnus, tai ji mane dukrele vadina“, – pasidžiaugia svetainės lankytoja.
„Tiktai jūs... Negali būti jokių „mama“! Negaliu klausyti, kai brolio žmona mano mamą vadina mamyte, o tėvą – tėvuku. Atrodo – nieko bloga, bet tiesiog negaliu klausyt: turi savo tėvus, juos ir vadink taip, o mano tėvus prašau palikt ramybėj“, – emocijomis pasidalijo kita diskusijos dalyvė.
Jai antrino dar viena moteris: „Mama tikrai niekaip nesiverstų liežuvis pavadinti, nes labai nenatūraliai skamba. O ji mane gal ir norėjo bandyti dukrele vadinti, bet, kaip matau, irgi neišėjo, nes man tiesiog tai nepriimtina. Nors šiaip nieko bloga apie anytą negaliu pasakyti, bet man mama yra mama ir nieko daugiau nenoriu šiuo žodžiu vadinti.“
Įsižeisti dėl kreipinio – tik pretekstas
Psichologė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Rasa Bieliauskaitė atkreipė dėmesį, kad labai svarbu, jog uošvė ar anyta į žmogų, su kuriuo gyvena jų vaikas, žvelgtų su pagarba ir priimtų tokį, koks jis yra.
Išankstinės nuostatos trukdo pamatyti ir įvertinti tą realų naują žmogų: jei jis neatitinka kriterijų, yra tarsi iš anksto nuvertinamas.
„Visada egzistuoja nuvertinimo pavojus – esą mano vaikui galėjo ir geriau pasisekti. Negalvojama apie tai, kad vaikas pats pasirinko gyvenimo partnerį, neįsigilinama, kokie naujos šeimos tarpusavio santykiai ir poreikiai.
Mamos dažniausiai turi savo lūkesčių: kokios tautybės, išsilavinimo turėtų būti sūnaus ar dukters sutuoktinis, kaip jis turi atrodyti. Išankstinės nuostatos trukdo pamatyti ir įvertinti tą realų naują žmogų: jei jis neatitinka kriterijų, yra tarsi iš anksto nuvertinamas. Tokiu atveju kyla grėsmė įsižeisti: ne taip mane vadina, ne taip pasižiūrėjo: ar pakankamai mane gerbia?“ – svarstė psichologė.
Ji pataria iš anksto būsimiems sutuoktiniams įvertinti, kad pasižadėdami vienas kitam jie „paveldės“ ir vienas kito giminę: „Nė vienas nesame plikas: ateiname iš tam tikros aplinkos, šeimyninių santykių modelio ir pan. Todėl sužadėtiniams pravartu iš anksto įvertinti, kokį kraitį gaus, ir kaip su tuo tvarkysis.“
Kartais užtenka atviro pokalbio
R.Bieliauskaitė atkreipė dėmesį, kad įtampos momentai šeimose kyla ne dėl kreipinių, bet dėl santykių, kurie slepiasi po tais kreipiniais. Kitaip tariant, jei anyta įsižeis dėl kreipinio, didelė tikimybė, kad ji iš esmės yra linkusi marčią vertinti kritiškai.
„Jei nevadini manęs mama, vadinasi, esi neigiamai nusiteikusi? Tau gal ir patogu, bet aš noriu, kad darytum taip, kad man įtiktum. Gali būti, kad motina, kuri buvo įpratusi lepinti sūnų, abejoja, ar marti pakankamai juo rūpinsis“, – svarstė šeimos psichologė.
Šeimyniniuose santykiuose labai svarbu ir žmogaus charakteris. „Gal anyta yra labai jautri, įžeidi asmenybė? Gal ji išgyvena dėl to, kad labai stengiasi, tačiau vis tiek nenusipelno marčios švelnumo? Tada tenka sverti, kas geriau: nusileisti ar veltis į konfliktą, o gal ieškoti kitų išeičių? Gal galima kaip nors kitaip, ne tik kreipiniu, parodyti savo prielankumą, pavyzdžiui, pakviesti anytą kartu į teatrą. Kartais užtektų atvirai pasikalbėti: prisipažinti, kad nenorite vadinti mama, tačiau tai dar nereiškia, kad jūsų santykiai blogi“, – patarė R.Bieliauskaitė.
Išeitis – vadinti močiute
Neatmestina galimybė, kad tarp marčios ir anytos susiformuos labai darnūs draugiški santykiai. Laikui bėgant ryšys gali kisti, todėl neutralų „jūs“ pakeis kreipinys mama.
Kai vaikas atsirado, anytą močiute pradėjom vadinti – lyg šauktų vaikai. Kažkaip ir savo mamą dažniau močiute vadinu.
„Gal anyta užaugino tik sūnus, todėl marčią priims su malonumu – kaip tikrą dukrą. Marti gali atliepti į tą santykį, jei tai remiasi abipuse pagarba. Tai priklauso nuo mūsų temperamento, patirčių: ar ateiname iš šeimos, kur visi labai artimi, ar iš tokios, kur bendraujama šalčiau, lyg per atstumą“, – kalbėjo psichologė.
Receptą, kaip išspręsti kreipinio problemą, siūlo ir interneto forumuose diskutuojančios moterys. Patirtis rodo, kad atsiradus vaikams įtampa nuslopsta ir viskas tarsi susidėlioja į savo vietas: „Kai vaikas atsirado, anytą močiute pradėjom vadinti – lyg šauktų vaikai. Kažkaip ir savo mamą dažniau močiute vadinu.“
R.Bieliauskaitė pataria tėvams nebekelti reikalavimų suaugusiems vaikams ir jų nesisavinti: „Kartais tėvai reikalauja, kad jauna šeima juos aplankytų kiekvieną savaitgalį. Jei važiuojama pas vienus uošvius, tai kiti įsižeidžia – tada jauna šeima blaškosi tarp tėvų šeimų ir lieka nebeaišku, kada jiems kurti savo gyvenimą.“
