Kiekvieną vakarą J.Basanavičiaus gatve artėjant prie Palangos tilto stiprėja pianino garsas.
Priėjus arčiau ir prasibrovus pro sustojusius poilsiautojus, prieš akis iškyla baltas, šviečiantis pianinas, o už jo, aukštas, lieknas, įdegęs ir tamsiai apsivilkęs vaikinas.
Akis dengia akiniai nuo saulės, juose – pianino klavišų atspindys.
Bandau nuspėti, ar muzikantas – lietuvis, bet negaliu paklausti, nes muzika nenutyla, viena melodija seka kitą, nesinori pertraukti rimties ir sutrukdyti momento.
Kitą vakarą viskas kartojasi, tik pasigirsta naujos melodijos, pasikeičia atėjusių veidai, o kai kurie ir vėl tie patys.
Nedingsta tik grojančio susikaupimas ir ramybė. Jei kas prieina ir įmeta kelias monetas, jis kukliai nusišypso ir ištaria ačiū.
„Man patinka erdvės, kuriose yra mažiau žmonių, kur tylu. Negroju pačioje J.Basanavičiaus gatvėje, kartais šalia fontano, ant tilto arba Meilės alėjoje. Nes gatvėje – per daug žmonių ir garsų, mano muzika nėra skirta triukšmingai gatvei, tad savo pasirodymus vadinu „Air concerts“.
Paprastai aš neieškau žmonių, noriu, kad sekdami muziką jie rastų mane“, – kitą dieną, mums susipažinus, pasakoja D.Khilman, profesionalus pianistas, vakarais grojantis pajūrio lankytojams.
Dienos metu, kai kaitinant saulei groti per karšta, susitinkame Palangos parke, toliau nuo žmonių šurmulio, ir susėdame pasikalbėti apie gyvenimą ir muziką, išpildytas ir dar savo eilės laukiančias svajones.
Pokalbio pradžioje sutariame, kad neliesime vienintelės – politikos temos.
Dzmitry sako turintis aiškią poziciją dėl įvykių Baltarusijoje, tačiau negalintis jos sakyti viešai, nes šalyje gyvena jo mama, o ir pats vyras neretai ten grįžta. Nenorime rizikuoti jo paties ir šeimos saugumu.
Niekada nevėlu
Dzmitry užaugo Baltarusijoje, tačiau nuo mažens lankydavosi ir Lietuvoje, nes Kaune gyvena jo teta, ištekėjusi už lietuvio, ir brolis. Dzmitry su juo čia praleido kone kiekvieną vasarą.
„Lietuva man kaip antroji gimtinė“, – šypsosi jis.
Lietuviškai jis daug nekalba, bet nemažai supranta, todėl galiausiai nutariame kalbėti angliškai, įterpiant vieną kitą lietuvišką ar rusišką žodžius.
Paprastai norintys tapti profesionaliais muzikantais ar šokėjais vaikai yra lavinami nuo pat mažumės, tačiau Dzmitry ilgą laiką nežinojo, kad tokiu apskritai nori tapti ir pirmą kartą prie klavišų prisilietė 13-os.
„Jau buvo per vėlu tapti profesionaliu muzikantu“, – tuomet manė jis, bet labai norėjo.
„Mano kaimynas Gardine studijavo muzikos mokykloje ir grojo pianinu Betchoveną, aš jo klausiau ir supratau, kad reikia bent pabandyti“, – prisimena jis.
Sūnumi tikėjo ir tėvai, tad surado jam profesionalią mokytoją ir paskatino baigti pianino specialybę.
Taip ir prasidėjo muzikinis kelias. Dzmitry, baigęs koledžą Gardine, įstojo į muzikos akademiją Baltarusijoje ir ją sėkingai baigė.
„Baigiau gerais pažymiais, bet buvo labai sunku“, – priduria jis. Todėl reikėjo poilsio.
Vyras sumanė nuvykti į jau ne kartą aplankytą Palangą ir joje kurį laiką pasilikti, tiesiog pailsėti, pamąstyti apie ateitį.
Jis žinojo, kad būti muzikantu Baltarusijoje – ne koks sprendimas, užsidirbti sunku net buto nuomai, o ką kalbėti apie šeimą ateityje, galimybes vaikams ir orų gyvenimą. Bet vis tiek norėjo likti ištikimas muzikai.
„Kai atvažiavau į Palangą pabūti, pamačiau gatvės muzikantus ir pagalvojau, kad galiu groti geriau, – kukliai šypsosi jis.
– Tuo metu turėjau daugiau kaip 17 metų grojimo patirties, penkis instrumentus namie, o vieną jų, kaip tik tinkamą groti gatvėje ir pabandžiau. Žmonės tikrai buvo sužavėti, tad nusprendžiau, kad man tai tinka – kaip realūs, gyvi koncertai kiekvieną dieną.“
Rankų darbo pianinas
Tai buvo prieš penkis metus. Pradėjęs gatvės muzikanto karjerą Lietuvoje, Dzmitry išvyko į Ispaniją, vėliau koncertavo Kopenhagos gatvėse Danijoje ir Švedijoje, Malmo mieste.
O vasaromis grįždavo atgal į Palangą. Ir taip iki šių metų, teko praleisti tik praėjusius, kai užklupo pandemija ir buvo daug neapibrėžtumo.
„Kai tu studijuoti, trūksta praktikos prieš auditoriją. Tad grojimas gatvėje man tarsi studijų tąsa, tik pats esu sau mokytojas. Įdomu, kad tik grodamas gatvėje supratau kai kuriuos dalykus, kuriuos mokydavo akademijoje“, – sako jis.
Kaip bus ateityje, ar norėtųsi grįžti dirbti į Baltarusiją, ar toliau groti svetur, Dzmitry sako nežinantis. Vis tik ateitis priklauso nuo daug aplinkybių, politinės ir ekonominės situacijos šalyje.
Anot jo, visada norisi būti gimtinėje, bet jeigu dirbant mylimą darbą neįmanoma išlaikyti šeimos, reikia mąstyti apie kitas galimybes.
Bet artima ateitis suplanuota. Dzmitry su entuziazmu pasakoja, kad pasibaigus pandemijai, norėtų sukonstruoti kemperį ir kartu su drauge apkeliauti Europą, skirtingose šalyse toliau dalintis savo muzika.
„Turiu aistrą darbus kurti savo rankomis. Dabar tikslas sukonstruoti kemperį ir naują pianiną.
Pianinas, kuriuo groju, taip pat yra sukurtas mano, išorinės dalys pirktos parduotuvėje, bet viduje visa sistema, mechanika, akustika pasirūpinau pats. Tokio paties parduotuvėje nerasite. Pats uždėjau lemputes ir sukūriau logotipus“, – džiaugiasi vyras.
Jis tikisi dar šiais metais sukonstruoti koncertinį pianiną – rojalį ir spėti juo pagroti Lietuvoje. Visas darbas gali trukti daugiau kaip du mėnesius.
Baigęs akademiją, Dzmitry įgijo ir grafikos dizainerio specialybę, jei ateityje iš muzikos išgyventi nepavyktų. Todėl dabar pats sau kuria logotipus, nors mieliau dirba sau, kartais tenka dirbti ir užsakovams.
Dabar tikslas sukonstruoti kemperį ir naują pianiną.
Nė vienos pasikartojančios dainos
Nors skambinimas pianinu – Dzmitry svajonė, tai ir daug energijos ir laiko reikalaujantis darbas, pinigų šaltinis, pripažįsta jis.
Kiek įmanoma uždirbti per dieną, tiksliai neįvardija, nes viena gali būti sėkminga, kita – tik nusivylimas.
Dzmitry sako, kad profesionalūs muzikantai, kurie moka daug kūrinių, ruošiasi namuose, groja ilgas valandas ir suranda tinkamas vietas, gali per mėnesį uždirbti ir porą tūkstančių.
„Negaliu pasakyti, kiek uždirbu, nes tai priklauso nuo kiekvienos dienos, oro, jeigu tai gera diena, galiu per dieną uždirbti tiek, kiek mano alga būtų Baltarusijoje. Kitą dieną galiu neuždirbti nieko.
Bet turiu susimokėti už būstą, instrumentą, kuriame daug elektronikos ir kuris per metus dažniausiai bent kartą sugenda, turiu mokėti paskolas“, – vardija jis.
Todėl ir pačiam kartais tenka rinktis ne ramias vietas, kuriose maloniau groti, bet labiau triukšmingas, prigrūstas žmonių.
Tačiau labiausiai jį liūdina tie muzikantai, kurie ateina visai nepasiruošę, savo repertuare turi vos keletą dainų, kurias be pakartojimų gali groti vos 15 minučių.
„Kiek aš moku dainų, pasakyti negaliu, bet šiuo metu galėčiau groti keturias valandas, nepakartodamas nė vienos dainos, o jeigu kelias dienas pasipraktikuočiau, šį laiką galėčiau prailginti iki 6–8 valandų“, – tikina jis.
Jo repertuaras – įvairus, nuo melodijų iš populiariausių vaikiškų filmų, iki klasikos.
„Jis apima labai didelį spektrą. Aš pats labiausiai mėgstu improvizuoti, iš kelių kūrinių sukurti vieną, bet gatvėje grodamas tai darau retai, nes improvizacija reikalauja laiko ir atskiro darbo. <...> Paprastai žiemos metu aš ruošiu dainas, mokausi, o vasarą jas groju“, – pasakoja jis.
Palangoje Dzmitry groja kas dieną. Darbo dienomis po 3–4 valandas, savaitgaliais ir po šešias. O kai negroja, stengiasi išsimiegoti, leisti laiką gamtoje ir daug vaikščioti, nes po ilgų valandų grojimo atsisėdus, kūnas reikalauja fizinės veiklos.
Vyras kartu su drauge Marina čia susirado draugų dailininkų, tad kartais laiką leidžia kartu su jais, nuvyksta apsipirkti ir į Klaipėdą. Bet stengiasi nepervargti ir pasisemti energijos vakaro koncertui.
Pasibaigus vasarai, pianino Dzmitry neliečia bent dvi savaites, o paskui sprendžia, kur keliauti toliau.
Tolerantiški lietuviai
Jo publika, Palangos gyventojai ir poilsiautojai, skirtingi, sako jis, bet daugelis jų yra mandagūs ir draugiški. Nors pasitaiko ir ne itin malonių situacijų.
Kartais prisistato neblaivūs žmonės, jie nėra agresyvūs, bet kiek įkyrūs. O kartą teko spręsti situaciją pasitelkiant pareigūnus.
Kaip pasakoja Dzmitry, prieš keletą metų, jam grojant, priėjo vienas vyriškis ir pradėjo kalbinti, siekė susidraugauti, siūlėsi padėti. Aplankyti pianisto ateidavo kiekvieną dieną.
„Tačiau po kelių dienų pradėjo sakyti, kad mes, ne aš, o mes uždirbome labai daug pinigų, todėl juos reikėtų pasidalinti. Kai aš nesutikau, jis tapo labai agresyvus, todėl teko kviesti net policiją“, – dabar šypsosi muzikantas.
„Bet apie lietuvius nenoriu sakyti nieko blogo“, – priduria pianistas. Anot jo, į pajūrį atvykę gyventojai yra labai tolerantiški, tai parodo ir Liepos 6-osios įvykis ant tilto.
Tą dieną Dzmitry grojo prieš pat tiltą, šalia suoliukų. Jis žinojo, kad tai – valstybinė šventė, bet nebuvo girdėjęs apie tradiciją vakare kartu visiems giedoti Lietuvos himną.
„Tą vakarą jau grojau, bet apie 21 val. ant tilto susirinko tiesiog neįtikėtinas skaičius žmonių. Aš nežinojau, kodėl jų tiek daug ir nežinojau, kad jų tiek daug dėl himno, tad toliau grojau Oginskio polonezą.
Žmonės lyg ir klausėsi, bet aš jaučiau, kad kažkas vyksta ne taip. Tuomet vienas žmogus kukliai priėjo ir paprašė dvi minutes negroti. Aš sustojau ir tik tada išgirdau giedojimą, nes grojant kolonėlės yra atsuktos į mane, tad negirdžiu triukšmo išorėje. Tuo metu, kai nustojau groti, jie buvo bebaigiantys giedoti.
Tai man rodo didelį tolerancijos lygį, juk aš grojau ir niekas neatėjo, ir nepasakė man sustoti, tik pačioje pabaigoje priėjo vienas žmogus. Po to aš pagalvojau „šaunu“, – juokiasi. – Manau, kad jie man atleido už mano klaidą.“
Dzmitry priduria, kad jam lietuviai atrodo šalyje besijaučiantys saugūs ir laisvi: „aš tai labai vertinu ir gerbiu.“
