Gyvenau sau Vilniuje, tiesiog vaikštinėjau laisvas po gatves, stengiausi išgyventi, nors jau kurį laiką jaučiausi prastokai... kad net negalėjau atsiginti nuo kito padaro, kuris man perkando leteną. Po to atsidūriau „Grindos“ benamių gyvūnų sanitarinėje tarnyboje, nes nepajėgiau su perkąsta kojyte pabėgti ir pasislėpti saugioje vietelėje.
Atsidūriau šaltame sanitarinės tarnybos narve, kuriame turėjau kažko laukti... jaučiau, kad gali nutikti kažkas labai negero. Bet man laaabai pasisekė, nes mane pastebėjo Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus savanoriai ir perėmė iš „Grindos“ skubėdami gydyti mano letenėlės, kuri atrodė prastokai. Bet vis tiek jaučiau, kad vėl kažko reikia laukti, kažkoks nerimas tūnojo manyje...
Sužinojau, kad kai pasveiks mano letena ir atsigausiu po kastracijos, mane padovanos kokiems geriems žmonėms, kurie mane mylės ir rūpinsis taip, kaip niekad man neteko patirti, bet... Kaip ir minėjau, jutau nerimą (aš gi katinas, turiu gerą intuiciją), pasirodo, ne veltui. Būdamas veterinarijos stacionare aš labai daug gėriau vandens ir valgiau. Būtent dėl tokio didelio išgeriamo vandens kiekio sunerimo mane globojantys savanoriai ir nusprendė mane ištirti. Ir ką Jūs manot? Aš sergu cukriniu diabetu.
Girdėjau, kaip kalbėjo veterinarė, kad aš niekad greičiausia jau nebebūsiu visiškai sveikas. Sakė, jog turėsiu vagyti dietinį maistuką, skirtą sergantiems cukriniu diabetu, ir gauti insulino injekcijas kiekvieną dieną. Nors gal laikui einant man užteks tik gauti specialų maistuką.
Taigi, kaip ir galėčiau gyventi, kad ir būdamas ne visiškai sveikas, bet... vis be perstojo galvoju ir nerimauju...
Aš turiu vilties ir labai laukiu, nes savanoriai man pasakojo, kad būna labai geros širdies žmonių, kurie moka prisiimti atsakomybę ir teikti nuolatinį rūpestį.Ką man daryti, kai yra daug gražesnių ir visiškai sveikų benamių brolių ir seserų, laukiančių naujų namų, kurie nekels tiek rūpesčių kaip aš? Ką man daryti, jei esu paprastas baltai rainas kiemo katinas? Ar atsiras koks žmogus ar šeima, kuri pamils mane tokį, nevisiškai sveiką, bet labai gerą ir norintį gyventi?
Savanoriai sako, kad lauke vienas kaip anksčiau nebeišgyvenčiau, be gydymo kankinčiaus, o jei niekam manęs nereikės, teks mane palydėti vaivorykštės šalies link... o aš taip norėčiau pagaliau būti kažkam brangus, svarbus, mylimas. Taip noriu būti šeimos narys ir šildyti žmones savo švelnumu bei murkimu kelti jiems nuotaiką.
Kiek žinau, ir žmonės dažnai serga kaip ir aš, bet su vaistais gyvena ir vis tiek džiaugiasi kiekviena nauja diena. Aš irgi taip noriu. Noriu sulaukti pavasario, vasaros, paskui rudens, vėl žiemos su Kalėdų Seneliu. Noriu dar pagyventi taip, kaip man niekad neteko: šiltai, jaukiai, saugiai, mylimai bei oriai, kaip ir kiekvienam katinui pridera.
Sunku tikėtis, kad mane tokį pamils ir paims, kai tiek sveikų, gražių bei gerų mano gentainių kasdien yra išmetama ar visaip kaip atsikratoma kaip nereikalingų ir trukdančių šiais laikais, bet...
Aš turiu vilties ir labai laukiu, nes savanoriai man pasakojo, kad būna labai geros širdies žmonių, kurie moka prisiimti atsakomybę ir teikti nuolatinį rūpestį. Štai man pasakojo apie moterį, kuri iš „Grindos“ paėmė visam laikui epilepsija sergantį šunelį, vardu Grikis, kurį dėl jo ligos buvo išmetę jo ankstesnieji šeimininkai. Ši moteris kasdien jį kantriai slaugo, o jis atsidėkoja savo meile ir ištikimybe.
Tad spaudžiu savo katiniškas letenėles į kumštukus ir labai labai laukiu tokio paties stebuklo, koks įvyko tam šuneliui Grikiui.“
Jei galite suteikti katinukui galimybę gyventi, susisiekite Vilniuje telefonais 8 652 440936 (Danutė) arba 8 683 76001 (Rūta). Katinėlis vis laukia.
