„Greenpeace“ Europos padalinio vadovas Jorgo Rissas: „Tarša gamtą varo iš proto“

Iškastinio kuro importas Europos Sąjungai (ES) kainuoja daugiau nei milijardą eurų per dieną. Nevyriausybinės organizacijos „Greenpeace“ Europos padalinio vadovas Jorgo Rissas siūlo šiuos pinigus ne atiduoti Rusijai ir Artimiesiems Rytams, o investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką.
Jorgo Rissas
Jorgo Rissas / „Greenpeace“ nuotr.

Į pastatą Briuselyje, kur įsikūrusiame „Greenpeace“ biure turėjau kalbėtis su organizacijos padalinio direktoriumi, įleido jaunatviškai atrodantis vyras su šuniuku. Kol liftu užvažiavau į septintą aukštą, jis suspėjo užlipti laiptais ir atidaryti dar vienas duris. „Pas mus? Aš – Jorgo“, – juokdamasis ištiesė ranką.

„Stengiuosi vaikščioti, važinėti dviračiu, nepirkti, ko man nereikia, remontuoti daiktus, užuot juos išmetęs, arba dalintis, – interviu savaitraščiui „15min“ sakė J.Rissas. – Stengiuosi pirkti čia pat gaminamą ekologišką maistą, o ne atskraidinamą iš toli ar gaminamą naudojant daug chemikalų bei energijos. Tai darau, nes tikiu: jei kiekvienas elgsis panašiai, galima daug nuveikti.“

– Kam mums rūpintis aplinkosauga? Mokslininkai kalba apie klimato atšilimą, o štai pavasaris į Lietuvą šiemet atėjo vėlai. Galų gale, net jei vandenyno lygis pakils, pasaulinio tvano turbūt nesulauksime.

– Manau, klaidina netinkamai parinkti žodžiai. Teisingiau sakyti klimato pokyčiai. Tai yra be galo chaotiškas procesas. Kai CO2 ir kitų klimatui įtakos turinčių dujų koncentracija atmosferoje viršija tam tikrą lygį, tai panašu į girtėjimą. Tarytum alkoholis kraujyje.

Kai kur pasaulyje tampa gerokai karščiau, kitur – drėgniau ar padaugėja stiprių audrų. Visa tai vyks dažniau ir bus sunkiau prognozuojama. Tai yra tikroji klimato pokyčių grėsmė. Daugelį šalių jau kamuoja ir sausros, ir potvyniai. Saulė svilina žemę, viską išdžiovina, o kai pradeda pliaupti lietus, jis neduoda jokios naudos, nes žemė negali sugerti vandens.

Europoje taip pat pastebimi pokyčiai. Viduržemio jūros regione padažnėjo sausros, kyla daugiau miškų gaisrų, per kuriuos žmonės praranda namus ir žūsta. Išdega dideli miškų ir derlingos žemės plotai. Klimatui vis labiau keičiantis ir atmosferai „girtėjant“, bus daugiau potvynių, sausrų ir kitų ekstremalių reiškinių.

Chemikalų ore ir vandenyje daugėja. Tai, ką įkvepiame ir gauname su maistu, turi įtakos sveikatai. Chemikalai su vandeniu patenka į žemę, tuomet – į grūdus ir vaisius, kuriais mes ar gyvuliai maitinamės. Daugelis negalavimų, nuo alergijų iki vėžio, susiję su chemikalų poveikiu. Nebeliko šeimų, kur niekas neserga vėžiu. Nedaug šeimų išvengia alergijos.

„Bendrovėms pigiau teršti, o ne dirbti švariai, nes baudos už taršą yra mažesnės nei investicijos, kurių reikia švariai gamybai.“

Daug įmonių naudoja chemikalus, nors esama saugių alternatyvų. Reikia priimti įstatymus, kad bendrovės privalo naudoti saugiausias esamas alternatyvas.

– O ką gali padaryti paprasti žmonės?

– Visi esame paprasti žmonės, jei nepriklausome, spėju, kokiam 0,1 proc. turtingųjų ir įtakingųjų. Turime reikalauti, kad tie, kurių rankose sutelkta ekonominė ir politinė galia, keltų aplinkosauginius standartus. Bendrovėms pigiau teršti, o ne dirbti švariai, nes baudos už taršą yra mažesnės nei investicijos, kurių reikia švariai gamybai. 

Kai kurios bendrovės toliau išgauna naftą pavojingiausiose vietose. Dabar jos nusižiūrėjo į Arktį. Prisiminkime avariją ir naftos nuotėkį BP gręžinyje Meksikos įlankoje. Jos nesugeba naftos išgauti saugiai. Arktis – dar sudėtingesnė ir pavojingesnė. Jei kils techninių problemų, dėl klimato sąlygų – ledo ir vėjo – gelbėjimas bus neįmanomas.

Individualiai negalime priversti „Shell“, vienos turtingiausių ir pelningiausių bendrovių, atsisakyti projekto Arktikoje, net jei jūs ar aš nuspręsime nieko iš jos nepirkti. Tačiau jei teisės aktai neleistų gręžti neturint patikimų ir nepriklausomų ekspertų patvirtintų saugumo planų, kaip elgtis nelaimės atveju, šį tą būtų galima pakeisti.

Europoje reikia atnaujinti daugiau nei pusę pasenusios energetikos infrastruktūros. Politikai gali rinktis: elektrines pakeisti naujomis šiluminėmis ir dujų elektrinėmis arba kuo nors modernesniu – atsinaujinančios energetikos sistema. Europos Komisija atliko svarbią studiją – „Energetikos žemėlapį 2050“, kurioje paskaičiavo, kiek kas kainuotų.

Išvada tokia: kainuotų tiek pat. Politikai gali nuspręsti, kad Europai reikėtų judėti atsinaujinančios energetikos link. Jiems nereikia ieškoti papildomų pinigų.

– Klimato kaitai sustabdyti keliami ambicingi tikslai – siekiama 80–95 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Kiek jie realūs?

– Šis skaičius paremtas skaičiavimu, kokį klimato pokytį žmonija gali pakelti ir kada jis taps pavojingas. Neprognozuojamos ekstremalios oro sąlygos kainuos itin daug, nes sugriaus žemės ūkį ir žmonių gyvenimą.

„Greenpeace“ nuotr./„Greenpeace“ akcija
„Greenpeace“ nuotr./„Greenpeace“ akcija

Studijoje pasakyta, kad vidutinė temperatūra neturėtų kilti daugiau nei 2 laipsniais. Tam iki 2050 metų turime sumažinti šiltnamio dujų išmetimą iki 95 proc. Galime tai palyginti su alkoholio limitu vairuotojo kraujyje: 2 laipsniai yra tiek, kiek galime išgerti. Tai – rizikinga, bet vis dar galime važiuoti. Viršijus laukia avarija. Problema, kad dauguma ES ir valstybių narių politikų linkę ne imtis veiksmų, o žadėti veiksmus ateityje.

Nelengva pokytį išlaikyti mažesnį nei 2 laipsniai, ypač su dabartiniu politikų ir kai kurių didžiųjų naftos bendrovių požiūriu. Šios aktyviai finansuoja politikus ir institucijas, kad šie nesiimtų jokių veiksmų, – jos gerai uždirba iš status quo. Mažai bendrovių užsiima naujųjų technologijų lobizmu. 

XIX a. pab., kai daugumoje miestų važinėjo tik arklių transportas, niekas neįsivaizdavo, kad po 40–50 metų gatvėse arklių nebeliks, bus tik mašinos ir autobusai. Šį pokytį galima palyginti su dabartine galimybe pereiti nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energijos.

– Lietuva atsidūrė kryžkelėje: uždarę Ignalinos atominę elektrinę (AE), tapome priklausomi nuo rusiškų dujų. Gyventojai referendume pasakė tvirtą „ne“ naujai atominei jėgainei, bet politikams norisi statyti. Ką patartumėte?

– Sveikinu Lietuvos žmones su sprendimu atsisakyti atominės energetikos, kuri yra pavojinga, brangi ir nepadeda užtikrinti energetinės nepriklausomybės. Išeitis yra modernesnė sistema. 

Vokietijoje atsinaujinančių išteklių energetika sukūrė per 380 tūkst. naujų darbo vietų – daugiau nei atominė. Sukurta atsinaujinančių išteklių energetikos sistema veikia iš esmės nemokamai – naudodama vėjo, saulės, geoterminių vandenų energiją. Jai tereikia priežiūros – štai kaip kuriamos darbo vietos.

Greenpeace“ Europos padalinio vadovas J.Rissas įsitikinęs, kad mūsų ateitis – atsinaujinančių išteklių energetika.

Importuodami uraną, dujas ar kitą žaliavą, esate priklausomi nuo kitų šalių. Uraną daugiausia tiekia Rusija ir Afrikos šalys. Žinome, iš kur ateina nafta ir dujos. Tai yra didžiulis turto perkėlimas. Dabar už importuojamą iškastinį kurą ES moka po 500 mlrd. eurų per metus. Tik įsivaizduokite – daugiau nei milijardą eurų per dieną tenka atiduoti žmonėms Artimuosiuose Rytuose ir Rusijoje. O galėtų būti milijardo eurų investicija į darbo vietas, tyrimus ir plėtrą. Tai yra puikus receptas krizės metais.

– Bet ne visos šalys po nelaimės Fukušimoje suskubo uždaryti savas AE, kai kurios sėkmingai stato naujas.

– Ne tiek daug šalių investuoja į atominę energetiką. Kur kas daugiau yra prieš arba nusprendė jos atsisakyti. Atkreipkite dėmesį į sąsają su kariniu branduolinių medžiagų panaudojimu. 

Jungtinė Karalystė išlaiko atominę energetiką, nes tebeturi atominių povandeninių laivų. Kinija stato AE, nes nori likti branduoline jėga, Indija – taip pat. Branduolinius ginklus į savo gynybos planus įtraukiančios šalys visuomet norės turėti atomą, kad ir koks brangus ir rizikingas jis būtų, kad ir kiek gyventojų oponuotų.

– Dvi naujos AE kyla Lietuvos pašonėje – Kaliningrado srityje (jau po pokalbio buvo paskelbta, esą šios statybos įšaldomos – red. past.) ir Baltarusijoje. Ne vien aplinkosaugininkai, bet ir mūsų valdžia reiškia abejones dėl jų saugumo. Vadinasi, vis tiek gyvensime šalia pavojaus.

– Nauja AE Lietuvoje reikalus tik pablogins. Antra, turime pasistengti, kad Rusija ir Baltarusija jų nestatytų. Jei negalime sustabdyti, nes jos nepriklauso ES, gal galėtume neimportuoti šios nešvarios elektros ir taip pakirsti jų ekonominį interesą. Tiesa, Rusija turi ir karinį interesą išlaikyti atominę energetiką.

– Lietuvoje kunkuliuoja aistros dėl skalūnų dujų paieškos ir galimo vėlesnio išgavimo. Ar jos nebūtų geresnė alternatyva?

– Skalūnų dujos yra didelis burbulas, kaip interneto ar nekilnojamojo turto. JAV, vienintelėje šalyje, kur skalūnų dujos išgaunamos dideliais kiekiais, jų pardavimo kaina mažesnė už savikainą. Pradines prognozes, kad JAV turi didžiulius dujų rezervus, tarnybos sumažino.

Gyventojai šių dujų gavybai priešinasi – didelės vandens sąnaudos ir chemikalai kelia aplinkosaugos problemų. Europoje situacija kitokia – visų pirma, žemės savininkams nepriklauso žemės gelmės. Laukia gręžimas, užterštumas ir didžiulis vandens sunaudojimas be tiesioginės naudos. Lietuvoje ir kitur reikia susitelkti į ekonominį augimą, kuris garantuotų darbo vietas 10, 20 ar 30, o ne porą metų.

Skaičiai yra beprotiški: vienam gręžiniui reikia 15 mln. litrų vandens ir 75 tūkst. litrų chemikalų. Vienoje vietoje būna keli gręžiniai. Vanduo tampa itin brangus – kai kurios Artimųjų Rytų šalys ir Kinija perka žemės Afrikoje, Pietų Amerikoje, nes nebegali pagaminti pakankamai maisto savo žmonėms. Lietuva ir Šiaurės Europa turi pakankamai vandens. Ar lietuviai nori jį užteršti chemikalais dėl porą metų užtruksiančios naudos, kai gali imtis kitokios ekonomikos – žemės ūkio, turizmo ir pan.?

– Žalieji kritikuoja branduolinę energetiką kaip nesaugią. Akivaizdu, kad šiluminės elektrinės teršia aplinką. Besisukančios vėjo jėgainės trukdo jų kaimynams. Kurį energijos gamybos būdą rinktis, kad visi liktų patenkinti, savikaina – pakankamai nedidelė, o gamta nekentėtų?

– Europoje esama pavyzdžių, kai kaimai ir miesteliai gyventojų iniciatyva perėjo prie atsinaujinančios energijos. Valstybei verčiau mokėti už perėjimą prie atsinaujinančių išteklių energetikos nei už branduolinių atliekų saugojimą ar sveikatos problemas, kurias sukelia anglies deginimas. Japonijoje už viską teko sumokėti vyriausybei, nes bendrovė neturėjo pinigų.

Mano kolega kilęs iš vieno kaimo Vokietijoje. Kartą atsinaujinančių išteklių energetikos įmonė paprašė išnuomoti žemės vėjo jėgainei. Plotą aplink buvo galima toliau naudoti žemės ūkiui, nes jėgainei reikia nedidelio sklypo.

Pradėję gauti pajamų ūkininkai pagalvojo: kodėl neįsirengiame saulės baterijų? Įrengė jas ant daržinių ir tvartų stogų ir sumažino sąskaitas už elektrą. Galiausiai jie ėmė investuoti į biomasę – mėšlą, nupjautą žolę. 

Vėjas, saulė ir biokuras leido jiems nepriklausomai apsirūpinti elektra, dalį produkcijos tiekti į bendrą tinklą, švaria energija aprūpinti kaimyninius kaimus ir užsidirbti. Neseniai jie iš pajamų atnaujino vietos baseiną.

Mūsų studija rodo, kad ES gali išnaudoti atsinaujinančius išteklius sustiprinti savo ekonomiką ir visuomenę. Galime vykdyti nedidelę decentralizuotą gamybą – įrengti saulės baterijas ir vėjo jėgaines, ir galime statyti didžiulius vėjo jėgainių parkus Šiaurės jūroje, saulės baterijų parkus Ispanijoje, naudoti geoterminius vandenis Vidurio Europoje ir viską sujungti į bendrą tinklą. Ir naudoti biokurą – pažiūrėkite į Lietuvą. 

Visa tai padarytų Europą energetiškai nepriklausomą, kasdien liktų po 1 mlrd. eurų, o žmonės būtų sveikesni, nes anglis neterštų oro, o AE neskleistų radiacijos.

– Iš kur „Greenpeace“ gauna lėšų savo veiklai?

– „Greenpeace“ finansai – labai paprasti: visame pasaulyje turime 3 mln. rėmėjų. Neimame pinigų iš vyriausybių, politinių partijų, bendrovių. Mus remia piliečiai, atliekamas nepriklausomas auditas. Žmonių parama mums suteikia legitimumo, nes populiariname ne tai, iš ko galime uždirbti. Populiariname tai, ką milijonai žmonių laiko išeitimi.

„Greenpeace“ nuotr./„Greenpeace“ dirižablis Vilniuje
„Greenpeace“ nuotr./„Greenpeace“ dirižablis Vilniuje

Kas yra „Greenpeace“?

„Greenpeace International“ – pasaulinė nevyriausybinė organizacija, bandanti spręsti aplinkosaugos problemas. Įsikūrusi Amsterdame. Turi 2,8 mln. rėmėjų visame pasaulyje, nacionalinius ar regioninius biurus 41 šalyje. 

Jos koncepcija sukurta 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai grupė aktyvistų Kanados Vankuverio mieste sėdo į seną žvejų valtį ir išplaukė protestuoti prieš JAV požeminius branduolinius bandymus nedidelėje Amčitkos saloje prie Aliaskos krantų. Bandymai buvo baigti tais pačiais metais, o sala vėliau paskelbta paukščių draustiniu.

Tarša – didžiausia istorijoje

Europos vėjo energetikos asociacija (EWEA) paskelbė, kad pernai ES valstybės už importuotą naftą ir dujas sumokėjo 406 mlrd. eurų (1,1 mlrd. eurų per dieną) – 3,2 proc. BVP. Daugiau nei pusė Bendrijoje sunaudojamo iškastinio kuro yra importuojama iš trečiųjų šalių, rodo ES Energetikos direktorato duomenys.

Jungtinės Tautos savo ruožtu įspėja, kad anglies dvideginio kiekis atmosferoje pirmą kartą viršija 400 milijoninių dalių (ppm). Panašiai buvo prieš keletą milijonų metų, kai Arktis nebuvo padengta ledu, o jūros lygis buvo maždaug 40 metrų aukštesnis. Industrializacijos epochos pradžioje anglies dvideginio kiekis atmosferoje siekė 280 milijoninių dalių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis