„Diriguoti“ tribūnoms – sunkus darbas. Po rungtynių reikia laiko kvapui atgauti – ramiai pasėdėt, pailsėt. O paskui grįžtame į Vilnių, kur nors susirenkame visko aptarti, nuovargis pasimiršta, vėl imi šokinėti. Gera, kai šalia vienminčiai“, – interviu žurnalui „Žmonės“ atviravo verslininkas, dviejų interneto parduotuvių savininkas.
– Kaip susibūrė ta vienminčių kompanija, kuri virto ištisa karščiausių aistruolių tribūna?
– Viskas prasidėjo nuo 2003-ųjų Europos čempionato Švedijoje. Mes trise su Sėkla (verslininkas, metalistas, Lietuvos patriotas ir šiaip įsimenamas barzdočius Tomas Balaišis, – red. past.) ir Žaliu (verslininkas Audrius Žalakevičius – red. past.) susiruošėme ten vykti. Visi sukiojo smilius prie smilkinio: „Neverta, ką darot? Mūsų jaunimas nieko nelaimės. Palyginkit penkis mūsiškius su penkiais vokiečiais – gausim nuo visų į skudurus.“ O mes nuvažiavome, ir viskas. Paėmėm auksą. Paskui, po šio Lietuvai auksinio čempionato, chebra pradėjo rinktis, mūsų vis daugėjo. Ką turime dabar? Mūsiškių yra netoli dviejų šimtų. Jei tiksliai skaičiuotume pagal į šiame čempionate pirktus bilietus – per šimtą šešiasdešimt. Toks kaip ir suvaldomas kiekis, kai dar vienas kitą pažįstame.
– Na, o kas patį išrinko „dirigentu“? Juk būtų maloniau rungtynes žiūrėti veidu į aikštę.
– Reikėjo žmogaus, galinčio padėti salei kontaktuoti su būgnininkais, kurie per visas rungtynes dirba juodą darbą. Taip jau išėjo, kad buvau žmonių išstumtas į priekį. „Diriguoti“ pradėjau 2005 metais, per Europos čempionatą Serbijoje. Kartais pagalvoju: būtų gerai, jei kas nors kitas tą darytų, aš sau krepšinį žiūrėčiau, o dabar matau gal penkiolika procentų rungtynių. Rungtynes seku švieslentėje – matau, kaip skaičiukai pasikeičia. Kiek taškų – du ar tris – pelnė mūsiškiai, dažniausiai pajuntu iš publikos reakcijos. Kartais paklausiu žmonių pirmose eilėse, kas dedasi man už nugaros, kad nepradėčiau rėkti „Lietuva!“, kai mus varžovai puola.
– Suvaldyti minią turėtų būti nelengva.
Mes – juodadarbiai, kaskart darome tą patį: einame, palaikome...
– Labai lengva dirbti su, vadinamuoju, mūsų branduoliu. Jie iškart pagauna, ką pasakau. Žmonės yra pasiskirstę, kas kurią vėliavą ištraukia, kai parodau sutartą ženklą. Bandau reguliuoti taip, kad vėliavos keistųsi – juk nesinori vien didžiąja mūsų trispalve mosuoti. Juolab kad turime naują nepaprastai gražią vėliavą su Vyčiu. Iškeliame ją, paskui – mažųjų vėliavų eilę. Nors kartais, kai matau, jog publika įsiaudrinusi, rodau kelti Vytį antrąsyk iš eilės, kad dar labiau įšėltų.
Bet visos didžiulės arenos nesuvaldysi – kas šiaip sėdi, kas alų geria. Man svarbu mesti kibirkštį, kad žmonės užsidegtų, o toliau viskas, kaip eina, taip nueina.
– Kurios šio čempionato rungtynės pačiam įsiminė labiausiai?
– Net ir sunkios rungtynės su makedonais buvo geros. Taip, pralaimėjome, bet juk tai sportas. Pralaimėjęs turi susikaupti, persitvarkyti, kad kitąsyk laimėtum, eitum į priekį.
Rungtynių neskirstome į geras, geriausias. Mes – juodadarbiai, kaskart darome tą patį: einame, palaikome...
– Šiai aistrai, matyt, tenka „atriekti“ nemažą dalį savo biudžeto?
– Šiųmetinis čempionatas mums – pigiausias, nes nereikėjo viešbučių, lėktuvų. Bilietus į savo tribūną pirkome per Krepšinio federaciją, vienas jų paketas kainavo 1660 litų. O pirmenybės svetur vidutiniškai atsieina apie 4000 litų žmogui.
Visą interviu skaitykite žurnale „Žmonės“.
