Marijonas Petravičius paskutinį kartą Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius vilkėjo „juodajame“ Europos krepšinio čempionate Lenkijoje. Tuomet jis griežė pirmaisiais smuikais ir tempė komandą sunkiausiais momentais. Bet tai, kas buvo – jau praeitis. Dabar 31-erių 207 centimetrų ūgio žaidėjas džiaugiasi konkurencija ir galimybe būti vienam iš Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatų.
– Kaip jautiesi po ilgos pertraukos grįžęs į lietuvišką aplinką, lietuvišką krepšinį? – 15min.lt paklausė M.Petravičiaus.
– Jaučiuosi tikrai labai gerai. Malonu grįžti ir pamatyti visus draugus, naujus krepšinio rinktinės narius. Vyrai puikiai nusiteikę. Kol kas atmosfera puiki.
– Nuo rinktinės susitikimo prabėgo labai mažai laiko, bet kuo ši pradžia kitokia nei buvo 2009-aisiais?
– Pasikeitė treneriai, pasikeitė treniruočių, darbo grafikas. Anksčiau ilgiau lauke dirbdavome, o dabar nuo pat pirmosios dienos į salę. Pati atmosfera rinktinėje visuomet yra ypatinga. Ypatinga ir dabar.
– Fizinio parengimo treneris Evaldas Kandratavičius tikino, kad praėjusių metų rinktinės nariai žinojo, koks didelis krūvis laukia nuo pirmųjų dienų. Tu apie tai buvai perspėtas?
– Perspėtas nebuvau (šypsosi). Tik aš, kad ir kur bevažiuočiau, visada ruošiuosi labai atsakingai. Asmeninis pasiruošimas yra viena, o darbas su komanda – visai kas kita. Pirmosios savaitės bus sunkesnės, reikės įsivažiuoti.
– Tikėjaisi savo pavardę išvysti kandidatų sąraše? Teko sezono metu bendrauti su treneriu Kęstučiu Kemzūra?
– Su Kęstu, žinoma, teko pabendrauti. Aš tikėjausi sulaukti kvietimo, tikėjausi ir galvojau apie rinktinę. Bet kol nėra oficialaus sąrašo, tol negali būti tikras. Labai norėjau žaisti Lietuvos rinktinėje dar pernai, tačiau klubas nenorėjo išleisti, gydžiausi traumas.
– Dabar jokių skausmų nejauti?
– Kol kas viskas labai gerai. Ir pernai antra pusė sezono nebloga buvo, tik keitėsi treneriai, gavau mažai žaisti.
– Su treneriu Kęstučiu Kemzūra kartu žaidėte Šilutės „Šilutėje“. Esate pažįstami dar nuo tų laikų?
– Taip, aš pažįstu jį nuo Šilutės. Žinau šį žmogų. Jis labai sąžiningas, darbštus, nors ir griežtas. Draugais buvome tik Šilutėje. Dabar jis mano treneris, tad pirmiausiai į jį žiūriu kaip į trenerį. Žmogų, kuriam jaučiu didelę pagarbą.
– Tavo nuomone, kas bus sunkiausia vyriausiajam treneriui ruošiantis Europos čempionatui?
– Jam teks didelė atsakomybė ir daug spaudimo. Gerų žaidėjų daug, o ką iš jų atrinkti? Dar sunkiau bus ir todėl, kad žaisime namuose.
– Kaip vertini savo galimybes prasimušti į dvyliktuką, ko tikiesi iš šios vasaros?
– Dabar aš noriu daug dirbti ir negalvoti – papulsiu, ar ne. Kiekvienas nori papulti. Pasisemsiu patirties, čia yra puiki proga pasportuoti ir pasiruošti artėjančiam sezonui. Tokie pliusai visada bus.
– Tavo manymu, yra geriau jaustis ramiam dėl vietos rinktinėje, ar visgi jausti konkurenciją ir iki pat galo nežinoti – būsi ar nebūsi?
– Man asmeniškai kur kas geriau jausti konkurenciją. Kai būni tikras, gali per anksti užsnūsti (šypsosi).
– Tau teks konkuruoti su dėmesio centre pastaruoju metu atsidūrusiu Jonu Valančiūnu. Kokia tavo nuomonė apie šį krepšininką?
– Kol kas aš apie jį žinau tik tiek, kiek rašo spauda. Tad ir nuomonė tokia, kokią suformavo žiniasklaida. Kai prieš porą metų žaidžiau „Lietuvos ryte“, jis tuomet dar atstovavo Vilniaus „Perlui“. Dabar turėsiu daug laiko jį pažinti.
