Ten jis pasirodė apie dešimtą valandą ryto, jį pasitiko tiek delegacijos vadovai, tiek ir sportininkai. Tai buvo į olimpinį kaimelį jau atvykę mūsų penkiakovininkai, dar neišvykusios lengvaatletės, krepšininkų treneris Ramūnas Butautas, stalo tenisininkė Rūta Paškauskienė, trumpam šmėstelėjo ir Ramūno Vyšniausko tėtis.
Premjeras paspaudė visiem rankas, buvo padaryta bendra nuotrauka ir apžiūrėtos patalpos. G.Kirkilas ir sportininkai aptarė lietuvių startus, LTOK vadovas Artūras Poviliūnas tryško optimizmu, sakydamas, jog lietuviai nuveiktų labai daug, jei visi būtų tokia darni šeima, kokia yra Lietuvos sportininkai Pekine. Dėl to ir rezultatai visai neblogi.
Vėliau premjeras dar užėjo ir pavalgyti į sportininkų valgyklą. Valgyklos dydis ir atmosfera premjerui taip pat padarė įspūdį, nors ja labiau domėjosi valstybės kancleris Valdemaras Serapinas. Jis jau labai daug metų svajojo patekti į olimpines žaidynes ir labai pavydėjo žmonėms, kurie į tokius renginius patenka dažniau. Abu minėti asmenys pateko į olimpines žaidynes ir net pateko ne vieni, su savo antrosiomis pusėmis.
Oficialiai fotografuoti buvo draudžiama, tačiau reikėjo kažkaip įamžinti šį vizitą, tad teko kiek nusižengti taisyklėms. Gan įžūlus mano elgesys neliko nepastebėtas, tačiau įspėjimą gavau tik spėjęs nufotografuoti viską, kas mane olimpiniame kaimelyje domino.
Po to kurį laiką leidau spaudos centre, nuotraukas į Lietuvą reikia perduoti kuo operatyviau. Po to, žinoma, olimpinis stadionas („paukščių lizdas“) ir lengvaatlečių kovos. Labiausiai domino du finalai – disko metimas ir vyrų šuolis į aukštį.
Pastaruoju domiuosi jau kone tris dešimtmečius. Tais laikais ne kiekvienas dalyvis įveikdavo dviejų metrų aukštį, o šiais laikais vyrukai šokinėja virš dviejų trisdešimties. Pasižiūrėti į tai iš arti tikrai labai įspūdinga. Žiūrėjau į šių žmonių skrydžius ir jaučiausi daug metų atjaunėjęs...
Virgilijaus pasirodymą fotografuoti buvo labai sudėtinga – tinklas, juosiantis sektorių yra labai tankus. Užsirašiau į eilę prie leidimų, suteikiančių teisę išeiti į pačią areną. Pirmą kartą gyvenime pabuvojau pačioje stadiono širdyje.
Tai buvo paskutinis, šeštasis Virgio metimas. Labai norėjau, kad sportininkui pasisektų, deja... teko užfiksuoti esto Gerdo Kanterio pergalę. V.Aleknos nuotaika po po to metimo buvo prastoka, mačiau ir jo ilgesingą žvilgsnį, lydintį šeštuoju bandymu paleistą diską, bei nusivylimą jam pasiekus žaliąją veją.
Spaudos zonoje teko pasikalbėti su geru Virgio draugu, estu Aleksanderiu Tammertu. Pagrindinis mano klausimas buvo, už ką jis serga. Atletas gan diplomatiškai atsakė, kad lietuvis yra jo draugas, o Gerdas – tautietis. Tad sirgo jis už abu ir džiaugėsi, jog jie abu pateko ant garbės pakylos.
Žinoma, truputėlį apgailestavo, kad tarp jų buvo įkaltas „lenkiškas pleištas“... O lietuvio pasirodymą jis įvertino žodžiais: „Norit nenorit, jis jau sensta. Tarp diskininkų tai jau veteranas. Stebėjau jo formą dvejus paskutinius metus ir ji tikrai nebuvo ideali, ypač akivaizdu tai buvo pernai Osakoje. Šiemet jis irgi neparodė tobulėjimo ženklų“.
Taip pat Aleksanderis manė, jog pirmiausia Virgis pralaimėjo taktiškai – jis norėjo nustebinti varžovus jau pirmuoju savo metimu, tačiau tai nesigavo.
Tą vėliau patvirtino ir pats V.Alekna – jis sakėsi norėjęs „sprogt“ pirmuoju bandymu, tačiau jam nepavykus teko veltis į psichologinę kovą. Kovą, kurią jis pralošė.
Sąlygos disko metikams buvo idealios, tuo įsitikinau pats – nei per karšta, nei per šalta, jokių traumų. Tad net po pralaimėtos rungties mūsų diskininkas atrodė gan guvus ir ne per daug susikrimtęs. Virgis tiesiog ne toks žmogus, kuris verkšlentų.
Kaip sakė Virgis, toks sportininko gyvenimas – jis yra toks, koks yra. Reikia mokytis ir pralaimėti. Bet kokiu atveju, trečia vieta yra geriau nei ketvirta, kuri būtų pati baisiausia. O dabar yra medalis ir tai yra gerai.
Tai tiek žinių iš saulėtos ir karštos Pekino stadiono vejos.
