Kai iš karto po finišo žurnalistai Edvino Krungolco paklausė, ar įmanoma buvo nugalėti, jis atsakė, jog Rusijos sportininkas nėra antžmogis ir jis nėra nenugalimas. Tad, jei būtų aplankę kiek daugiau sėkmės, įmanoma ir tai.
Galbūt Edvinui pasiseks Londone, apie ką šiandien irgi buvo nemažai kalbama. Pagrindiniai klausimai sukosi apie tai, ar mūsų sportininkai dar tęs savo karjerą ir bandys ruoštis ateinančioms olimpinėms žaidynėms.
Andrejus pasakė, jog jis turi tikrai rimtą traumą, kurią gavo šiandien ir jautėsi labai pavargęs. Tad visų pirma jis nori atsistatyti, išsigydyti traumą, o tada jau pagalvoti apie ateitį.
Edvinas, nors matėsi, kad nori sportuoti ir toliau, buvo dar atsargesnis. Jį labai neramina tai, kad penkiakovėje keičiasi taisyklės. Netyla kalbos apie tai, jog artimiausiu laiku šaudymas ir bėgimas gali būti sujungti į vieną rungtį. O tai reiškia, kad geriausiems šauliams bus sudarytos blogesnės sąlygos konkuruoti. Tad gali atsitikti taip, kad ir kiti penkiakovės lyderiai baigs karjerą arba išeis į kitas sporto šakas.
O šiaip tai nuotaika buvo labai gera, lietuvių sirgalių taip pat buvo nemažai. Žinoma, pagrindinė masė buvo kinai, tačiau iš to, jog dauguma jų vilkėjo vienoda apranga, supratau, jog šalyje penkiakovė nėra labai populiari.
O viena kinė fotografė, su kuria susipažinau stadione, pasakojo, jog kinėms merginoms labai patiko Edvinas Krungolcas. Ir bėgimo metu kai kurios jų net verkė ir labai norėjo, kad laimėtų būtent jis. Mūsų penkiakovininkas neliko skolingas ir tai fotografei įteikė savo olimpinę puokštę. Tad fotografė pasijautė devintame danguje ir labai mielai pozavo kolegoms. Labai gražus žmogaus, kuris supranta, kaip padaryti laimingus žmones aplink jį, poelgis.
Vyrų gėlės nepuošia, vyrus puošia medaliai.
Edvinas taip pat bėgo traumuotas, jis plaukimo rungtyje pasitempė vidinę blauzdos dalį. Tad buvo abejojama, ar jis išvis galės bėgti. Tačiau mūsų gydytojai padarė viską, kas nuo jų priklauso ir pastatė penkiakovininką ant kojų.
Pasak Edvino, savo pergale ir sėkme jis patikėjo jau po pirmosios rungties, mat šaudė labai sėkmingai. O tai juk nėra stipriausia jo rungtis. Tik labai išsigando įšokęs į baseiną – plaukimo reikmenis gaminanti kompanija padovanojo mūsų sportininkams labai modernius plaukimo kostiumus. Jie juos išbandė treniruotėse ir kostiumai visai patiko. Tačiau plaukiant maksimaliu greičiu atletas pajuto, jog tas kostiumas kausto judesius. Tad baigęs distanciją Edvinas gan nustebo pamatęs savo laiką, mat tikėjosi bent penkiomis sekundėm prastesnio rezultato. Kostiumų likimas nuspręstas – jie bus padovanoti kažkuriems iš jaunųjų penkiakovininkų.
O viena kinė fotografė, su kuria susipažinau stadione, pasakojo, jog kinėms merginoms labai patiko Edvinas Krungolcas. Ir bėgimo metu kai kurios jų net verkė ir labai norėjo, kad laimėtų būtent jis.
O dabar apie rytinius startus. Išėjus iš viešbučio i lauką, pasitiko didžiausia liūtis. Lijo, beje, labai smarkiai, atrodė, kad žemė maišosi su dangumi. Tad ėjimo varžybos fotografams buvo labai sunkios – teko labiau rūpintis ne darbu, o tuo, kad vandens srovė nenuplautų rankose laikomo fotoaparato. Pačioms sportininkės nuo to buvo tik geriau, mat liūtis kur kas geriau už alinantį karštį. Kristina ir Sonata sakė, kad trasa tikrai greita. Tą patvirtino ir mūsų veteranės pasiektas šalies rekordas.
Po finišo mūsų ėjikės labai noriai kalbėjo su žurnalistais, ypač su tais, kurie prieš olimpiadą jas buvo nurašę ir vadino veteranėmis. Kristina Saltanovič juokavo, kad „sena tarka atvažiavo ir dar neblogų grybų prigrybavo“.
Mes dar po to savam ratelyje ilgai ginčijomės dėl terminų – iš vienos pusės 36 metai – tai amžius, kai žmonės jau startuoja veteranų turnyruose, iš kitos pusės – rezultatai kalba patys už save. Ir ką daryti, kad nėra to jaunimo, kuriam norėtųsi užleisti vietą.
Labai džiaugiuosi, kad Karinos Vnukovos startui buvau pasiėmęs kiek įvairesnių objektyvų, tad nesigilindamas į rezultatus tiesiog ieškojau įdomesnių rakursų.
Pasibaigus varžyboms patyriau dar vieną nuotykį – išėjęs iš spaudos centro pamačiau visiškai tuščią stadioną. Tad nusprendžiau ir pas išbandyti jo takus. Gerinau 100 metrų bėgimo pasaulio rekordą, o jei rimtai, tai su kolegomis pasidarėme visai linksmą fotosesiją. Fotosesiją ant dangos, kurią po finišo bučiavo ryškiausios lengvosios atletikos žvaigždės.
