Tad nusprendėme apsižvalgyti aplinkui, pasižiūrėti, kaip atrodo Pekinas bei jo apylinkės, o konkrečiai Didžioji kinų siena. LTOK vadovybė šiam tikslui mums skyrė automobilį su vairuotoju ir mergina, kalbančia angliškai. Nuvažiavome maždaug pusšimtį kilometrų už miesto, kur minėtas statinys atidarytas viešai apžiūrai.
Labai jauna ir guvi mergina, studijuojanti tarptautinius santykius pati prisipažino, jog didžiąją sieną matė tik vieną kartą gyvenime ir prieš daug metų, kuomet dar mokėsi mokykloje.
Nuvažiavus aptikome tikrąja to žodžio prasme, žmonių minią. Dauguma kinų šiuo metu atostogauja, tad naudojasi proga pakeliauti po savo šalį. Keliauja jie su šeimomis ir net ne vienai dienai. Mes nusprendėme ant sienos nelipti, buvo labai karšta, o pakilti funikulieriumi, kurio kaina pasirodė priimtina (apie keturis eurus). Mergina pasielgė gana keistai, ji palinkėjo mums gero kelio ir pareiškė, jog lauks mūsų apačioje. Teko susimesti po eurą, matėme, kad mūsų palydovė irgi nori važiuoti į viršų, galbūt jos finansai to neleido...
Įspūdis sunkiai nusakomas žodžiais – siena, aukščiai, žmonių masė ... geriau pačiam čia atvažiuoti ir pamatyti pasaulio stebuklą, kuris yra matomas net iš kosmoso, savo akimis. Prasibrovę pro žmonių minią, pasiekėme patį viršų. Reikėjo leistis žemyn, o ten vedė du keliai. Po dešimties minučių leidimosi mus pasitiko graikas ir įspėjo, kad šis kelias veda niekur – jis pats tuo keliu leidosi beveik valandą ir dabar jau tiek pat laiko kyla aukštyn. Nusprendėme, jog krepšinio kovos mūsų santykių su šia šalimi dar nesugadino ir graikai liko draugiški lietuviams.
Vienoj vietoj sustojus, mūsų kolega Tomas mus nustebino. Jo siurprizas iš tikro buvo malonus – iš kuprinės jis išsitraukė lietuviško alaus skardinę. Pasirodo, jis labai daug keliauja, buvęs ir Pietų Amerikoje ir daugelyje Azijos šalių, tad keliaujant tapo tradicija padaryti sau ir kolegoms panašų siurprizą. Pavyzdžiui, į Čilę jis vežėsi kilogramą ikrų, o čia atsivežė alaus. Ir dar nekalta veido mina pareiškė, kad prieš skrydį labai skubėjo ir nespėjo nusipirkti nieko daugiau... Tad kinų siena ir lietuviškas alus – labai nuostabus derinys.
Pavargome siaubingai, aukščių skirtumas, laiptai, pasikėlimas, nusileidimas reikalauja nemažai jėgų. Nudegėmė saulėje, dar šiandien kolegos mane erzina, mat ant kaklo liko žymė nuo kaklajuostės, ant kurios nešioju savo olimpinę akreditaciją. Kelionės metu sutikome vos kelis lietuvius, vienas jų buvo Šiaulių meras.
Kadangi europiečių tą dieną buvo mažoka, buvome labai populiarūs ir dėl savo odos spalvos, ir dėl ūgio. Nedidukai kinai labai mielai su mumis fotografavosi, pasijutome lyg guliveriai nykštukų šalyje. Vienu metu kinai net tvarkingai sustojo į eilę, laukdami savo laiko fotografavimuisi.
O vakare, grįžę į Pekiną, dar pasivaikščiojome po miesto centrą, aplankėme didžiulį vietinių prekių turgų.