Šiandien paskutinė olimpiados diena ir buvo likęs tik vienas vienintelis lietuvių startas. Ažiotažas rungtynėse dėl trečios vietos tarp Lietuvos ir Argentinos krepšinio rinktinių, kaip ir tikėjausi, nebuvo didelis. Rungtynės domino tik Lietuvos ir Argentinos žurnalistus.
Tik įpusėjus rungtynėms, tribūnos ir spaudos ložės pradėjo pildytis. Iš viso susirinko daugiau nei du šimtai fotografuojančių asmenų, tad organizatoriai griebėsi už galvų, mat sutalpinti po šimtą žmonių po kiekvienu krepšiu nebuvo jokių šansų. Aš ten per daug ir nesiveržiau, nusprendžiau, kad kitų šalių atstovams tai kur kas svarbiau nei man. Man užteko ir vietos viršuje, iš kur taip pat galima ieškot įdomių rakursų. Po finalinių rungtynių net nelaukėm apdovanojimų ceremonijos. Tiesą pasakius, ji mus nebelabai ir domino.
Tad pajudėjom „Paukščių lizdo“ link, kur vyko žaidynių uždarymas. Važiuodami aptarėm mūsų krepšininkų pasirodymą šioje olimpiadoje. Patekti tarp keturių stipriausių pasaulio rinktinių yra labai didelis pasiekimas. Tačiau šiandien noro laimėti nematėme, nebuvo komandinio žaidimo, nebuvo komandos, nebuvo jėgos. Kai kurie kolegos prasitarė, kad vakar stebėjo rinktinės treniruotę ir ji buvo gana keista – didžiąją jos dalį vyrai praleido besiginčydami ir besibardami. Tad ir šiandien atmosfera komandoje nebuvo ideali, tą matėme ir aikštelėje. Krepšininkai ginčijosi tiek tarp savęs, tiek ir su teisėjais bei rodė emocijas ten, kur jos nebuvo būtinos...
O uždarymas yra uždarymas – šventė visam Pekinui. Likus dviems valandoms iki ceremonijos, stadionas jau buvo sausakimšas. Susirasti savo vietą buvo sunku, mat šį kartą gavau bilietą į pačias viršutines eiles. Dėl to nei kiek neišgyvenau, mat atsirado proga bent kartą stebėti vaizdą aikštėje bendram plane. Tad mačiau tai, ko dauguma esančių apačioje nematė – ornamentus, žmonių judėjimą, jų kuriamas figūras. Taip pat betarpiškai galėjau stebėti ir kinų emocijas per ceremoniją.
