Šiandiena prasidėjo labai anksti, kėliausi šeštą valandą ryto, mat planuose buvo Lietuvos krepšininkų varžybos, o vietos laiku jos prasidėjo devintą ryto. Nusprendėme nevažiuoti per spaudos centrą, t.y. žurnalistų autobusais, o sumąstėme išbandyti vietinį metro. Tad susikūrėme sau užduotį pažiūrėt, per kiek laiko nuvažiuosim, ir kokiu transportu pasiekti norimą vietą yra greičiau. Juo labiau,dar iš vakaro, pasiskaičiavome, jog važiuoti autobusu išeitų maždaug tiek pat laiko. Tad buvo įdomu ir egzotišką pamatyti Pekino metropoliteną.
Nuėjom į artimiausią metro stotį ir sulaukėme pirmo traukinio. Jis atvažiavo pilnas pilnas – įlipę jautėmės kaip silkės statinėj arba sovietinių laikų autobuse. Įdomu buvo stebėti, kaip kinai sausakimšame metro vagone įdėmiai skaito laikraščius. dauguma jų apie olimpines žaidynes. Sustojimuose prie durų rikiuojasi tvarkinga eilutė ir tvarkdarys. Kinai stebėtinai greit visi sulipa į vidų, o jei kas netelpa, nesigrūda, o laukia kito traukinuko. Žinoma, išsirikiavę į eilę jau perone.
Iki krepšinio arenos nuvažiavome per valandą, maždaug tiek laiko būtumėm užtrukę ir autobuse. Niekur nepasiklydom, kinai labai paslaugūs ir mandagūs. Jei tik sekundei sudvejoji, jie patys prieina ir paklausia, ar reikia pagalbos. Man irgi taip buvo persėdant iš traukinio į traukinį – pirmas praeinantis kinas iš karto parodė reikiamą kryptį. Matyt suprato, jog ieškau ne išėjimo į miestą, o kito perono. Dauguma jų metro kalba angliškai, tad problemų susikalbėti nėra.
O kai įsėdom į link arenos važiuojantį traukinį, susigaudyti buvo dar lengviau, mat metro važiavo ir daugiau sirgalių. Kur išlipti ir kur eiti jau žinojome. Kartu su ta minia nulingavome iki pačios arenos. Ten irgi laukė nedidelis netikėtumas. Žmonių buvo nemažai ir mes atsistojome į bendrą eilę. Tačiau, pasirodo, žurnalistams yra atskiras įėjimas – kaip sakė patys kinai, mes čia atvykstame dirbti, tad neturi būti jokios gaišaties bendroje minioje.
Varžybos tikrai nebuvo įtemptos, kaip aš išsireiškiau, „stebuklų nebūna“. Taip nebūna, kad Lietuvą aploštų Iranas. Buvo daug Lietuvos sirgalių su Sėkla priešakyje, bendras jų skaičius siekė apie šimtą. Jie buvo susėdę vienoj vietoj ir atrodė tikrai įspūdingai- graži lietuviška apranga, vėliavos, transparantai. Kadangi patys kinai nelabai sirgo nei už vienus, nei už kitus, tai mūsiškiai labai gerai girdėjosi. Buvo ir saujelė Irano gerbėjų, jie rungtynių pradžioje buvo gan aktyvūs, tačiau vėliau nutilo... Įdomu, kodėl?
Po rungtynių vykusi spaudos konferencija žurnalistus nelabai domino, nespėjau į ją ir aš. Kai atėjau, jau kalbėjo Irano treneris serbas, kuris tiesiog pakartojo visiems žinomą tiesą, jog įveikti Lietuvą yra neįmanoma. O po rungtynių bėgte nulėkėm į autobusą, mat mūsų grupės laukė vizitas į Olimpinį kaimelį. Šis vizitas buvo užsakytas iš anksto, tokia tvarka, jog reikia pildyti prašymą ir jį pateikti vizito išvakarėse. O ir turint leidimą, būtina, jog prie vartų pasitiktų delegacijos atstovas.
Važiuojant iš krepšinio į olimpinį kaimelį nutiko dar viena įdomi istorija – važiavome kartu su Irano žurnalistais. Jų buvo trys, du vyrukai ir moteriškė- labai įdomi kompanija. Moteriškė buvo apsirengusi rytietiškai, labai įdomi ir linksma dama. Matyt paragavusi civilizacijos ir drąsiai bendravo bei juokėsi, kas rytų šalių moterims nelabai įprasta. Tarp mūsų ir jų užsimezgė gražus bendravimas, keliais žodžiais persimetėme apie krepšinį, tačiau daugiausiai kalbėjome apie jų disko metiką Ehsaną Hadadį, kuris bus lietuvio Virgio Aleknos priešininkas. Jie pasakė, kad Irano atletas prieš dvi savaites gavo traumą - išsinarino petį, tad jo dabartinė forma nėra gera. Mes į tai tiesiog šyptelėjome - gal turi reikšmės ir tai, tačiau pamanėme, jog gali būt, jog formą įtakojo ir tai, jog kurį laiką iranietis treniravosi Rusijoje. O tos šalies papročiai ir metodikos mums kaip niekam kitam gerai žinomos... Tad ir patys Irano kolegos neabejoja, kad disko metimą laimės ne jų tautietis. Paklausus, ar Hadadis nežadėjo laimėti, jie puolė juoktis, matyt didelių vilčių nepuoselėja.
Dar vienas įdomus dalykas laukė prie spaudos centro. Prie įėjimo kinai pastatė didžiulį karinį transporterį. Tai sukėlė milžinišką žurnalistų susidomėjimą. Mano, beje irgi, mėgstu tokius dalykėlius. Ta technika šalia olimpinės atributikos atrodė fantastiškai. Tokių dalykų tenka pamatyt ne kasdien, ir net ne kiekvienuose olimpinėse žaidynėse. Tad džiaugėmės, jog kinų kariuomenė mus saugo, o kadangi ji labai gausi, viskas bus gerai.
O apie olimpinį kaimelį ir jo ypatumus skaitykite rytoj.
