Iš paties ryto spėjau pasižiūrėti Vytauto Janušaičio pasirodymą pusfinalyje. Jis suplaukė labai prastai – kaip aiškino pats plaukikas, jautėsi neatsigavęs po plaukimo išvakarėse. Jį labai išmušė iš vėžių tas faktas, kad pusfinaliai ir finalai vyksta rytais. Plaukimo varžybose taip būna itin retai ir Vytauto organizmas tiesiog nespėjo persiorientuoti ir susikaupti rytiniam startui. Plaukė jis praktiškai man po nosim, antru taku, tai net buvo kilus pagunda įšokti į baseiną ir pasidaryti nuotraukų iš po vandens.
Tada bėgte į autobusą ir į imtynes. Atvažiavau kaip tik tuo metu, kai ėmėsi Mindaugas Ežerskis. Tai buvo jo trečioji kova prieš Rusijos atletą, kurią jis pralaimėjo.
Visada labai pergyvenu, kai noriu būti keliose vietose iš karto, tačiau fiziškai negaliu. Tada skubant laikas bėga visai kitaip, o važiuojant autobusu jis iš vis sustoja.
Nepasisekė ir todėl, kad mūsiškis tą kovą pralaimėjo. Rusas su Mindaugu darė ką norėjo – kilnojo, mėtė, gerai, jog imtynininkų terminais „neprikabino prie lubų“. Po šios kovos Mindaugas Ežerskis išėjo labai supykęs ir žiauriai nusiteikęs, tikėjomės jog paguodos imtyse tai jam bus į naudą.
Svorio kategorijoje pas Mizgaitį priešininkų buvo mažiau, patekti į paguodos imtis jam užteko įveikti vieną varžovą. Tada vėl iškilo dilema, kuri kankina kone kasdien – nusprendėme, kad galimi medaliai yra svarbiau nei eilinės krepšinio varžybos, kad ir lietuvių. Be to mes čia kone kasdien bendraujame su Rusijos žurnalistais (jie vien fotografų atsivežė septyniolika), jie atvirai sako, jog jų krepšinio rinktinė šioje olimpiadoje dar nepajėgi kovoti dėl aukščiausių vietų.
Tad likau imtynėse, ir, žinoma, nesigailėjau. Ežerskis, deja nepateko į medalių dalybas, o Mizgaitis suteikė daug džiaugsmo ir teigiamų emocijų.
Vienas niuansas, kuris krito man į akis. Prieš pat bronzinę kovą stebėjau Valentiną Mizgaitį, imtynininko tėtį bei trenerį. Jis savo sūnui tėviškai intensyviai pagrūmojo kumščiu. Suprantama – Valentinas yra Krašto apsaugos ministerijos sporto klubo vadovas ir tai buvo pirmasis šios sistemos sportininkų iškovotas medalis per visą olimpiadų istoriją. Tad pagrūmojimas paveikė ir po kovos jau buvo ašaros... džiaugsmo ašaros.
Po kovos prie mūsų imtynininko priėjo šios sporto šakos legenda, Rusijos super žvaigždė, triskart olimpinis čempionas, Aleksandras Karelinas, paspaudė ranką, pasveikino ir palinkėjo Mindaugui, kad tai nebūtų paskutinė jo olimpiada.
Dar vienas niuansas, kurį pastebėjo ne visi – tai imtynininkų pasipiktinimo teisėjavimu faktai. Iranietis, kurį Mindaugas nugalėjo paguodos kovoje, rezultatą užprotestavo ir teisėjai, prieš patvirtindami galutinį rezultatą, dar kartą peržiūrėjo imties medžiagą.
Prieš pat Mizgaičio kovą dėl medalio įvyko dar vienas akibrokštas. Armėnų kilmės švedas, reikšdamas nepasitenkinimą teisėjavimu pusfinalyje, gavęs bronzinį apdovanojimą, paliko jį ant garbės pakylos, šveitė ant žemės gėlių puokštę ir paliko apdovanojimų ceremoniją. To dar nesu matęs.
Su Mindaugu Mizgaičiu esame pažįstami iš anksčiau. Kai aš jį pasveikinau, prisiminėme metų senumo istoriją iš Indijos. Ten vykusiose varžybose (kariškių pasaulio čempionate) man teko fotografuoti jo kovas ir tada aš „pagavau“ kadrą, kai imtynininkas permetimo metu krenta galva žemyn iš didelio aukščio. Tos nuotraukos kitą dieną pasirodė pirmuosiuose „India News“ puslapiuose ir žinoma sportininkui labai nepatiko. Tad šiandien man buvo priminta, jog tas nuotraukas jau galima išmesti į šiukšlių dėžę.
