Gan vėlokai pabaigę švęsti Lietuvos pergalę prieš Kroatiją, rugpjūčio 17-ąją kėlėmės baisiai anksti (pusę šešių ryte) ir leidomės kelionėn prie Geltonosios jūros. Aplankyti apie 300 km ir 350 km į rytus nuo Pekino esančius miestus Beidaihe ir Shanhaiguan, esančius Tianjin provincijoje.
Pekinas ir Kinija už Pekino, bent jau kurią mums teko matyti pakeliui per autobuso langus, skiriasi kaip diena ir naktis. Pekinas yra gana modernus miestas su kai kuriomis išimtimis. Eismas jame gan chaotiškas, tačiau toje betvarkėje yra sava tvarka, suprantama tik kinams, tad automobilių susidūrimą teko matyti vos vieną kartą. Didžiausią sumaištį sukelia dviratininkai ir motociklininkai važinėjantys bet kuria kryptimi.
Už Pekino sostinės ribų jau visiška palaida bala. Tuo pačiu visiška vaizdinė beskonybė ir apsileidimas. Toks vaizdas, kad, tarkim, apie aplinkos susitvarkymą net pagalvoti nė vienam kinui mintis nekyla. Visiško skurdo, reikia pripažinti, nematyti. Šalia kelio pilna gamyklėlių, vyksta statybos, tačiau viskas apšnerkšta ir nesutvarkyta. Kaip ir Kinijos tualetai – 99,9% jų yra tiesiog apgailėtinos būklės ir iš tolo pasitinka nosį riečiančiu savo tvaiku.....
Po keturių valandų pasiekėme Beidaihe miestą, kuris garsėja geriausiu paplūdimiu kontinentinėje Kinijoje. Paplūdimys niekuo neišsiskiriantis, tačiau esmė ta, kad Kinijoje, turinčioje tūkstančius kilometrų paplūdimių, beveik visur jie nesutvarkyti (išskyrus Hainan salą). Įšokome į jūrą ir atsigaivinome. Vanduo nėra nei karštas, nei per daug sūrus, tad geriausia atgaiva tokiems pabėgėliams iš Pekino kaip mes.
Pavažiavus dar 70 km ir patekus į Shanhaiguan miestą, aplankėme unikalią vietą Kinijoje. Čia Didžioji kinų siena, besidriekdama tūkstančius kilometrų sausuma, įeina į Geltonąją jūrą. Ši vieta yra vadinama Drakono galva. Jos forma iš tikrųjų primena drakono galvą įmerktą į jūrą, o visa kita Didžiosios sienos sausumoje esanti dalis yra ne kas kita, o tūkstančių kilometrų ilgio drakono uodega. Šioje vietoje baigiasi Didžioji kinų siena.
Netoliese išlindusi Geltonojon jūron yra Vandens dievo šventykla, kurią taip pat aplankėme. Puiki vietelė pasėdėti ramybėje kelias minutes, tačiau aplink zujantys ir fotoaparatus į mus nuolat nutaikę kinai ramybe pasigėrėti taip ir neleido.
Nejučiom pradėjau lyginti kinus ir japonus, nes prieš porą metų Japonijoje vykstant pasaulio krepšinio čempionatui teko ten apsilankyti ir nemažai pakeliauti. Japonai niekad tau nelįs į akis, niekad nieko primygtinai nesiūlys ir nesliūkins iš paskos ar aplinkui rėkdami „hialau“ ir šitaip norėdami patraukti tavo dėmesį ir kartu prastumti tau kokią pigią nesąmonėlę. O juk kažkada būtent Kinija buvo pasaulio civilizacijos lopšys, o japonai tebuvo tik vargani valstiečiai...... Vargu, ar kada nors pasaulis vėl apsivers kinų naudai šiuo aspektu.
Penktą valandą vakaro Kinijoje uždaromos visos lankytinos vietos, tad mes pajudėjome Pekino link ir po gerų penkių valandų kelionės sugrįžome į viešbutį ruoštis rytdienos rungtynėms prieš Australiją.
