Everestas – mano lemtis

Paprastai sakoma, kad sportininkai daugiau nieko nemoka – tik irkluoti, buriuoti ar mesti į krepšį. Olimpietė buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė – visai kitokia. Apsiskaičiusi, inteligentiška, mandagi – bruožai verti mažų mažiausiai diplomatės ar sėkmingos verslininkės karjeros. Vos Gintarė prabyla, kalba iškart krypsta į tuziną temų: diskutuojame apie automobilius, jūrą, knygas, kurios Gintarei paliko gilų įspūdį, bei, žinoma, svarbiausią dalyką Gintarės gyvenime – vėją.
Gintarė Volungevičiūtė Kinijoje
Gintarė Volungevičiūtė Kinijoje / Asmeninio archyvo nuotr.

Dažniausiai sportininkai būna prietaringi žmonės su savo paslaptimis. Kiekvienas turi savo slaptą ritualą, lemiantį sėkmę. O ką darai tu prieš plaukimą?

Nieko ypatingo. Liemenėje turiu sėkmės akmenuką iš vietos, kurioje labai patiko ar sekėsi. Tačiau svarbiausia prieš startą susikoncentruoti ir galvoti apie tai, kas svarbiausia tą akimirką. Esu mėgėja palaikyti ryšį su gamta, su jūra. Tai – savotiška meditacija. Starto išvakarėse dažnai nuvažiuoju dviračiu prie jūros. Atsisėdu ant kranto, pamedituoju. Prie jūros esu labai prisirišusi. Vos tik grįžtu namo, visuomet galvoju apie ją.

Tavo tėvai – alpinistai. Taigi genuose turbūt pulsuoja noras pasiekti viršūnę?

Taip, tėvai buvę alpinistai. O Vlado Vitkausko knyga „Everestas – manoji lemtis“ – mano kelionių knyga. Tokios knygos labai tinka per varžybas. Tikrai užvedančios kovai. Taip pat kaip Lenso Armstrongo „It is not about the bike“. Apie jo išgyvenimus, kai susirgo vėžiu ir po to laimėjo „Tour de France“. Dar laukiu antros „Every second counts“, draugai turėtų atsiųsti.

Apie draugus. Jie tikrai diktuoja ir tavo pomėgius. Kadaise vienas draugas buvo sudominęs archeologija.

Taip, važinėdavau į Kernavę, archeologų dienas. Ten mokydavau vaikus austi juostas... Tai taip toli nuo mano sportinio režimo (tuo metu būnu nutolusi nuo žemiško gyvenimo).  Tai labai elementaru, vytinės juostos, audžiamos kaladėlėmis. Senovinis lietuvių metodas.

Turi ir daugiau moteriškų talentų?

Žinote, kai keliaujame „kemperiu“ (namelis ant ratų), turime daug laisvo laiko. Tai prisigalvojame įvairiausių rankdarbių.  Iš siūlų prigaminame apyrankių, kartais pamezgame. Žodžiu, puikus atsipalaidavimas. Paskui apdovanoju drauges.

Ir dar skambini pianinu. Fantastika!

Vaikystėje mokiausi „Vyturio“ muzikos vidurinėje mokykloje. Aštuonerius metus grojau. Bet ne pianistams buriavimas...  Juk rankos labai sugrumba nuo „šotų“ (jachtos lynų). Tačiau vienintelė iš klasės merginų pabaigiau šį kursą. O vėliau pasimiršo. Todėl dabar viena draugė padeda atgaivinti muzikavimo įgūdžius. Taigi, jei kada turėsiu namus, mano pirmas daiktas bus pianinas. 

Kitiems galbūt atrodo, kad tavo gyvenimas labai įdomus: jūra, saulė, kelionės aplink pasaulį, varžybų adrenalinas nuo devynerių metų. O tu pati, turbūt, prie to jau pripratai. Ar gal kuri šalis nustebino?

Regatos vyksta beveik visuomet tuose pačiuose mietuose. Ten tiesiog atidirbi, ir viskas. Buriuotojų šeima (apie 100 žmonių) – tai kas teikia daugiausiai džiaugsmo. O pasaulio čempionatas vyksta vis kitame žemyne. Todėl vis pasiliekame vieną dieną pakeliauti. Štai kad ir Naujojoje Zelandijoje - ta viena diena labiausiai ir įstrigo į atmintį. Porai valandų išvykome į džiungles, išsimaudėme po laukiniais kriokliais, aplankėme didelius laukinius pliažus – banglentininkų rojų. Žinoma, norėtųsi daugiau laiko, gal ir savaitės nepakaktų. Gaila, nes nežinia, ar kada nors ten dar sugrįšiu.

Esi vandens stichija. Tačiau buvo toks atvejis. Vaikystėje netikėtai pliumptelėjai į ežerą, bet viskas baigėsi laimingai – iš vandens ištraukė brolis. Ar jis taip pat  sportuoja?

Buriavo iki 18 metų. Bet paskui paniro į kompiuterių pasaulį. Dabar gyvena Danijoje, tačiau kaip ir aš, daug keliauja po pasaulį.

Vėjas tavo gyvenime. Labai daug apie jį kalbi, su juo draugauji. Ar vėjo kryptis bei stiprumą seki ir sausumoje?

Taip (juokiasi). Turiu išsiugdžiusi tokį instinktą: atsikeliu ryte ir žiūriu pro langą į medžius. Taip pat elgiuosi ir plaukiodama baseine. Galvoju: reikėtų „krienuoti“ (galynėtis su vėju, atsverti burę), ar ne... O dar viena istorija. Kai mama manęs laukėsi, prie mūsų penkiaaukščio pasodino du berželius. Tai dabar jų viršūnės siūbuoja ties mano langu penktame aukšte. Tai štai kokius vėjo matuoklius man mama užaugino. 

Tu dar labai jauna. Bet, turbūt, susimąstai, ką veiksi baigusi karjerą? Būsi pianistė, audėja arba buriavimo trenerė?

Mano mintys krypsta link trenerės karjeros. Myliu vaikus. Todėl kartais lankausi ir vaikų namuose, juos „pačiūčinu“. Gal tai iš dalies atstoja šeimos gyvenimą. Tačiau kol kas mano planai nesiekia toliau olimpiados. O jei atvirai, norisi sėslesnio gyvenimo. Nes dabar gyvenu etapais: Olandija, Vokietija, Kinija, Lietuva...

Nuskambėjo užuomina, kad po olimpiados pagalvosi ir apie šeimą?

Nieko nuostabaus. Buriavimas, tai toks „mamų“ sportas: svarbu ne amžius, o fizinė forma ir įgyti įgūdžiai. Iki 35 metų – pats tas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis