Lietuvos kariuomenės Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke tarnaujantis grandinis Mindaugas Ežerskis olimpinėse žaidynėse dalyvaus jau trečiąjį kartą. 2000 m. Sidnėjuje jis buvo 8-as, Atėnuose – 13-as. Kolkas įsimintiniausias 31-erių atleto laimėjimas – pernai Azerbaidžano sostinėje iškovotas Pasaulio vicečempiono titulas.
Krašto apsaugos sektoriuje fizinio rengimo centro instruktoriumi dirbantis stipruolis tiki savo jėgomis. „Vykti į varžybas nesitikint medalio – kam tada išvis važiuoti? – retoriškai paklausė. – Aišku, tikiuosi. Bet tai priklauso nuo daugelio aplinkybių“. Imtynėse kovojant dėl medalių daug ką lemia ne tik sportininko meistriškumas, bet ir palankūs burtai.
Mokslų daktaro laipsnį Kūno kultūros akademijoje įgijęs sportininkas mėnesį prieš svarbiausią metų startą rengėsi Ukrainoje, olimpinėje Aluštos sporto bazėje. Aklimatizacijai į Pekiną M. Ežerskis atvyko savaitę prieš varžybas.
Iš Šiaulių kilęs sportininkas vaikystėje norėjo tapti plaukiku kaip ir jo sesuo Vilma. Tačiau dėl ligos teko mesti pomėgį - šaltą žiemos vakarą Mindaugas iš baseino išėjo be kepurės ir dėl ausų uždegimo pateko į ligoninę. Vėliau liga kartojosi ir gydytojai patarė svajonės atsisakyti.
Tuomet tėtis judriam ir energingam berniukui pasiūlė pabandyti imtynes ir atvedė pas trenerį Edmundą Skricką. Pergalės skonis – štai kas sužavėjo jaunąjį atletą: „Nuo mažens pradėjau laimėt – ant kilimo jaučiausi stipresnis už kitus, tad likau imtynėse“.
Paradoksalu, tačiau didžiausias pergales imtynininkas iškovojo po 2004 m. Atėnų olimpinių žaidynių, kuomet nusivylęs prastu pasirodymu susimąstė apie pasitraukimą iš didžiojo sporto. Tuomet pulkininkas leitenantas Valentinas Mizgaitis laiku pakvietė į kariuomenę bei įkalbėjo tęsti.
Priklausomai nuo pasiektų rezultatų, sveikatos ir trenerių Grigorijaus Kozlovskio bei Ruslano Vartanovo nuomonės po Pekino žaidynių Mindaugas tikina pagalvosiantis apie trenerio darbą. Kariškių sporto klubo vadovas imtynininką vilioja treniruoti karius.
