Kokia savijauta prieš olimpinį turnyrą?
Savijauta normali, nėra jokios baimės. Visus savo galimus varžovus jau žinau ir esu matęs ne vieną kartą. Tad nieko naujo čia nepamatysiu, kad ir kaip norėčiau.
Kaip ir visi imtynių rinktinės atstovai, priklausai Krašto Apsaugos sistemai – kuo labiau jautiesi - kariškiu ar sportininku?
Man nėra skirtumo. Už tai, kad dabar esu tuo, kuo esu, aš dėkingas tiek sportui tiek ir krašto apsaugai. Tiek vienos tiek kitos sistemos žmonės man labai padėjo. Tačiau pagrindinis pragyvenimo šaltinis man yra sportas.
Ar imtynėse daug lemia sportininko psichologinis pasirengimas?
Psichologinis pasirengimas lemia labai daug, kartais net iki 70 procentų. Svarbiausia neišsigąst varžovo, kaip būdavo anksčiau, kuomet buvau mažiau patyręs. Jei esi gerai pasiruošęs psichologiškai, tai nėra skirtumo, ar kovosi prieš olimpinį čempioną ar pasaulio čempionato medalininką.
O kokia burtų reikšmė galutiniam rezultatui?
Man pirmajame rate patogiau susirungti su lengvesniu varžovu, įsivažiuoti į varžybų ritmą. Pirma kova man visada būna pati sunkiausia, o po to jau jokio skirtumo. Būsimus varžovus galima sužinot dar iš vakaro, iš karto po sportininkų svėrimo procedūros. Tačiau aš dažniausiai prašau, kad treneris varžovą įvardintų tik prieš pat kovas, kurios prasideda ryte. Iki tol būnu užsidaręs savyje ir kovai ruošiuosi be pašalinės pagalbos. O ir kovodamas ant kilimo nieko aplinkui nematau ir negirdžiu. Tik po kovos liudininkai papasakoja, kaip treneris garsiai šaukė ir patarinėjo.
