Ar tikėjai, kad į Pekiną vis dėlto vyksi? Nustebai sužinojusi, kad gausi „bilietą“?
Ir aš, ir mano artimieji tikėjome iki paskutinės sekundės. Su viltimi laukėme skaičiavimų ir sprendimų, kiek vietų bus skirta mums, badmintonininkams. Žinios, kad važiuosiu į olimpiadą, sulaukiau būdama tėvų namuose Tauragėje. Treneris (Juozas Špelveris) pirmiausia pasakė mamai, o iš jos sužinojau aš. Tiesa, pirmiausia mama dar pajuokavo, pasakiusi, kad nepatekau. Bet pamačiusi mano miną iš karto pasitaisė. Buvo ir laimės ašarų.
Spėju, kad po euforijos užgriuvo atsakomybės našta - juk olimpiadoje ginsi Lietuvos garbę.
Nespėjau gerai apsiprasti su ta mintimi - iš karto kroviausi lagaminus, važiavau į užsienį, nes reikėjo pasiruošti, sportuoti. Porą mėnesių treniravausi Vokietijoje. Tai buvo kruvinos treniruotės.. Į Lietuvą grįžau tik kelioms dienoms, o tada jau tiesiai į Pekiną.
Gal po alinančių treniruočių pagalvojai „kam man ta olimpiada“?
Ne, niekada. Visada turėjau tikslą pasiekti prizines vietas Europoje. Olimpiada – aukščiausia viršūnė. Patekus į ją, entuziazmas dar didesnis. Atsirado noras tobulėti, padaryti daugiau nei galiu. Užsivedė varikliukas „daugiau daugiau, geriau geriau!“.
Kaip manai, ar olimpinėse žaidynėse dalyvaujantys sportininkai jaučia spaudimą užimti aukštas vietas, parvežti medalių?
Nežinau, kaip kitiems, bet iš manęs per daug niekas nesitiki. Todėl galiu tik nustebinti visus ir parvežti pergalę (juokiasi) Uždavinys numeris vienas buvo patekti tarp 32 geriausių. Burtai lėmė, kad patekau, todėl pirmajame rate nebereikės kovoti. Tačiau antrajame manęs laukia susitikimas su Europos vicečempione ir ketvirtu numeriu pasaulyje. Bus sunkoka. Bet stebuklų būna, ar ne? (juokiasi) Bet kokiu atveju ši patirtis man bus neįkainojama. Su tokio aukšto lygio žaidėjomis anksčiau nesu žaidusi.
Norėčiau pakalbėti tai, kaip tavo gyvenime atsirado badmintonas. Žinau, kad šią sporto šaką pamėgo ir tavo jaunesnis brolis. Gal jūsų šeimoje yra ir daugiau badmintonininkų?
Brolis pradėjo sportuoti per mane (juokiasi, - aut. past.). Mane pakvietė žaisti treneris. Nuo ankstyvos vaikystės sportavau. Mama – buvusi lengvaatletė, tikriausiai todėl ir aš buvau pasukusi į šią sritį. Ketvirtoje klasėje pradėjau žaisti badmintoną. Tuo metu Tauragėje badmintoną žaidė labai daug vaikų, veikė daug grupių - mažesnių, vyresnių. Pamenu, pažaidusi su bendraamžiais aš neišeidavau namo. Vis mušinėdavau kamuoliuką, norėdavau pažaisti su vyresniais, kurie (man atrodė) buvo kur kas stipresni už mane. Susižavėti badmintonu tikriausiai padėjo ir tai, kad jis man sekėsi. Treneris gyrė, vis laimėdavau turnyrus, nors Tauragėje buvo didelė konkurencija – gerai žaidžiančių netrūko.
Badmintoną pradėjai žaisti gimtojoje Tauragėje. Kokie keliai atvedė į Kauną? Girdėjau, kad čia baigei vidurinę mokyklą.
Treneris kalbino važiuoti sportuoti kitur, kur yra stipresnė badmintono sporto bazė, dar tada, kai man buvo 15 metų. Tauragėje nebuvo kaip tobulėti, trūko finansavimo, inventoriaus. Tačiau išvažiuoti vienai į kitą miestą tada neleido mama. Sakė, kad esu per jauna. Tik tada, kai sulaukiau 17-os, išleido į Kauną. Čia baigiau mokyklą. Artimųjų šiame mieste buvo, tačiau glaudžiai nebendravome, nes visą mano laiką surydavo mokslai ir sportas.
Spėdavai suderinti šiuos du dalykus? Sportininkai paprastai linkę viską, taip pat ir mokslus, paaukoti dėl profesionalo karjeros.
Mokslų tikrai neapleidau, žinojau, kad ateitį reikia užsitikrinti. Juk pasitaiko ir traumų.. Ryte turėdavau treniruotę, iš kurios tiesiai eidavau į mokyklą. Kartais net su treningais, todėl nauji klasiokai ir pajuokaudavo: „Nebūtų iš Tauragės..“. Bet aš nekreipdavau per daug dėmesio. Grįžusi pavalgydavau pietus ir vėl į treniruotę. Po jos beveik nieko nebenorėdavo. Paruošdavau pamokas ir į lovą. Vienintelė atgaiva – savaitgaliai. Su draugais atsipalaiduodavau. Be to ir „stogas gali nuvažiuoti“. Kai reikia, galiu treniruotis „kaip robotukas“, tačiau ta rutina išvargina. Atsigauti padeda aplinkos pakeitimas ir susitikimas su draugais bei artimaisiais.
