Rūta, tau ši olimpiada – ne pirmoji, bet jau trečia. Ar ankstesnė patirtis leidžia jaustis ramesne, labiau užtikrinta?
Net pačiai keista, bet šįkart užgriuvo sunkesnis atsakomybės jausmas. Anksčiau į viską žiūrėdavau paprasčiau. Gal su metais ateina kitokie jausmai, kitaip vertinu olimpiadą. Pasiruošimo metai praėjo be traumų, nors anksčiau gana dažnai turėdavau bėdų dėl rankos. Pas gydytojus teko lankytis tik profilaktiškai.
Pirmųjų varžovių, su kuriomis susitiksi dar nežinai, todėl tikriausiai sunku prognozuoti, kaip pavyks sužaisti. Ar mes galime tikėtis medalių?
To tikisi daugelis (juokiasi), o bus, kaip bus. Rimčiausios varžovės – Azijos sportininkės. Mums, europietėms, sunku su jomis konkuruoti, tad šansų parvežti medalius nedaug. Žinoma, visko gali būti. Reikia tikėtis geriausio.
Šie metai tau buvo ypatingi – tapai mama. Tačiau po to stulbinančiu greičiu vėl grįžai į sportą ir, regis, pasiekei puikią formą! Kaip tau tai pavyko?
Sūnui Dovydui dabar devyni mėnesiai. Sportininko gyvenimas neleidžia daryti didelės pertraukos. Po gimdymo praėjus porai mėnesių pradėjau po truputėlį judėti, nes gerai jaučiausi. O kadangi sutapo, kad tais metais reikėjo ruoštis olimpiadai, nutariau pabandyti. Bet, jei atvirai, negalvojau, kad pateksiu tarp mūsų šalies olimpiečių. Juk pasiruošimo buvo labai nedaug. Tačiau tikriausiai to užteko. Nors per pirmąsias atrankines varžybas nepasisekė, vėliau atsigavau ir dabartine savo sportine forma esu patenkinta.
Gal sūnus buvo taip ir suplanuotas: stengėtės, kad gimtų ne prieš pat olimpiadą, bet šiek tiek anksčiau?
Ne, tikrai ne. Prie olimpiados sūnaus gimimo tikrai nederinau. Taip išėjo.
Kas namuose rūpinsis sūnumi, kol mama gins Lietuvos garbę?
Turim puikią auklę – mano tėtį. Padėti pasiruošusi ir vyro teta bei pats vyras, kai sugrįš namo po darbo.
Tai į Pekiną keliausite tik dviese – mama trenerė ir tu?
Taip, šįkart tik dviese. Man visada smagiau, kai kartu vyksta daugiau artimų žmonių. Nors Atlantoje irgi tik su mama buvau, o Sidnėjuje dar buvo Jolanta Prūsienė, su kuria žaidėme dvejete. Artimieji visada palaiko namuose.
Tai gal tribūnuose su trispalvėmis ir plakatais „Rūta!!!!“ sėdi ištikimi sirgaliai?
Stalo tenisas – ne krepšinis. Lietuvoje ši sporto šaka nėra labai populiari. Sirgalių su plakatais neteko matyti (šypteli). Nepažįstamų gerbėjų gal ir yra, bet man asmeniškai jų sutikti dar neteko.
Visada norėjau tavęs paklausti, ar sudėtinga, kai trenerė yra mama?
Nelengva.. Juokingiausia, kad varžybose man vis išeina, kad gyvenu su ja. Paprastai važiuojam keturiese, todėl aš dažniausiai būnu „sugrupuojama“ su mama. Būnant vienoje erdvėje visą savaitę dieną naktį pavargsti. Atsiranda trintis. Sportininkas su treneriu ir šiaip neturėtų kartu gyventi. O čia mama! Būna, kad kaip mama pradeda bambėti dėl netvarkos, dėl to, kad skaitau, o ne miegu. Tačiau ji mano pirmoji trenerė, užaugino ir geriausia pažįsta. Kito trenerio nebenorėčiau.
Spėju, nereikia net klausti, kaip tavo gyvenime atsirado treneris. „Kalta“ mama?
Taip. Iš tiesų visa mūsų giminė susijusi su šiuo žaidimu, kitu sportu. Esame sportiški. O kadangi mama buvo stalo teniso trenerė, jį žaisti nuo mažumės pradėjau ir aš. Vaikai visada lanko kažkokius būrelius – šokius, sportą. Aš pasirinkau tenisą ir nebesimėčiau. Mano kelias šioje srityje buvo be didesnių vingių. Sulaukusi dvylikos jau buvau tapusi Lietuvos suaugusių čempione. Kai dabar pasižiūriu, kaip atrodo pas mus žaidžiančios dvylikametės, pagalvoju, koks vaikas tada buvau! Nuo to laiko pradėjau atstovauti Lietuvą įvairiose tarptautiniuose čempionatuose. Tiesa, maždaug 2 metus praradau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuo metu nebuvo galimybių dalyvauti užsienyje vykstančiuose stalo teniso varžybose. Bet vėliau viskas susitvarkė ir mano kaip sportininkės karjera tęsėsi.
Ar linkėtum sportininko karjeros savo sūnui?
Pabandyti tikrai leisčiau. Tačiau, jei pamatyčiau, kad sportas – ne jam skirtas kelias, neversčiau. Sporte darbu labai daug pasieksi, tačiau turi jį mėgti, kad iš to dar ir uždirbtum kažką.
Tavo vyras taip pat sportininkas?
Ne, su sportu jis susijęs tik per mane. Tačiau gyventi kartu mums visai gerai. Kol man sekasi, džiaugiasi ir jis, ir aš pati.
O kai nesiseks ir sugalvosi kažką keisti savo gyvenime? Ką tada veiksi?
Šitas klausimas man pats baisiausias! Nežinau, ką veikčiau. Vis pagalvoju, kiek dar žaisiu? Stalo tenisas ta sporto šaka, kad ilgai gali žaisti. Iki 40 metų – drąsiai. Vyrams lengviau. Moterims – vaikas, paskui antras... Nežinau nė vienos moters, kuri turėdama du ar daugiau vaikų, sėkmingai žaistų stalo tenisą. Žinoma, tėvai padeda. Jei man, pavyzdžiui, nepadėtų tėtis, nežinau ar ryžčiausi palikti vaikutį ir išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą. Dabar esu rami, nes žinau, kad jis mano sūnų myli, moka ir gali tinkamai prižiūrėti.
Paskutinis klausimas – ką mėgsti veikti laisvalaikiu, kai nesportuoji?
Kad dabar aš jo neturiu. Iš tiesų gyvenu labai gerai: nueinu į treniruotę, pas masažistą – jau sugaišta pusė dienos. O tada visas laikas skirtas vaikui. Būnu mama. Anksčiau labai mėgau keliauti, skaityti. Daug kur esu buvusi, išskyrus Pietų Ameriką, per sportą. Aišku, būna ir taip, kad pamatai tik viešbučius ir treniruočių vietą, salę.
Kurioje iš aplankytų ir dar nebūtų šalių norėtum gyventi?
Teko gyventi Vokietijoje, Berlyne, Prancūzijoje, Paryžiuje. Bet man užsienyje gyventi nepatinka. Man geriausia Lietuvoje. Čia visi savi. Kaune visi gyvenam. Be to, viskas gerai toje Lietuvoje (juokiasi, - aut. past.). Profesijos atžvilgiu, užsienyje man būtų geresnės sąlygos treniruotis. Bet kai esu pasiekusi tokį lygį, užtenka tik stovyklų, į kurias išvažiuoju neilgam. Po to vėl grįžtu į namus, pas savus.
