Mindaugai, turbūt žmonėms įdomu, kuo labiau jautiesi - Krašto Apsaugos sistemos pareigūnu, ar sportininku?
Jau nuo mažens laikau save profesionaliu sportininku. Sportas yra pagrindinis mano užsiėmimas, o armija - pagalba, be kurios irgi būtų sunku.
Tai bus jau antroji Olimpiada, ar skiriasi jausmas važiuojant ten pirmą kartą ir dabar, jau pamačius visą virtuvę?
Man nesiskiria niekuo, per daug tų varžybų ir kelionių pastaruoju metu. Per sezoną išvykose praleidžiu iki aštuonių mėnesių, tad tikrai jaučiu nuovargį ir netgi atbukimą. Žinoma, tai yra pagrindinis sezono startas, tad į jį žiūriu šiek tiek kitaip.
Kiek pasirodymo sėkmė ar nesėkme priklauso nuo burtų?
Net iki 80 procentų. Fiziškai beveik visi stipriausi atletai yra pasiruošę labai panašiai, tad burtuose norisi ištraukti ne fiziškai galingiausią, o su psichologinio pasirengimo spragomis. Aišku, lems ir sėkmė, tačiau pagrindinis dalykas bus tokios smulkmenos, kas kaip išsimiegos, kas kaip išeis ant kilimo, kas kiek „mandražinsis“. Laiko tarpas imtynėse yra gerokai trumpesnis, nei sakykim žaidimuose, kuriuose pradžioje gali „degt“, o vėliau „įsivažiuot“. Jei čia pradžioje „degsi“, jau nieko nepakeisi.
