S.Tutlytė dažnai „paskęsta“ švenčių šurmulyje, tačiau jūra jai padeda atitrūkti ir pailsėti. „Vanduo man sukuria erdvės pojūtį: žinau, kad jūra čia pat, ji plati, gyvenu mieste, bet nesijaučiu užspausta“, – pasakojo ji.
Gražėjantis miestas
Į sostinę ar Kauną niekada nesiveržusi mergina sako, jog jai patinka gyvenimo Klaipėdoje paprastumas, žmonės čia malonūs, yra visi gyvenimo dideliame mieste privalumai, tačiau viskas pasiekiama ranka. Paprastas bendravimas, gamtos artumas jai patiko ir kituose miestuose, kuriuose yra tekę dirbti – Šilutėje, Šiauliuose.
Renginių organizavimo studiją „Mažasis aitvaras“ įkūrusi mergina turi daug interesų bei veiklos ir visa tai siejasi su jos baigtomis studijomis Klaipėdos universitete – čia ji studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą, vėliau – teatrologiją.
Pašnekovė mėgaujasi ir kasdiene savo veikla, ir patogiu gyvenimu uostamiestyje. Pastaraisiais metais iš LR vidaus reikalų ministerijos (VRM) skirtų Europos Sąjungos (ES) ir valstybės biudžeto lėšų Klaipėda aktyviai tvarkoma, atnaujinami įvairūs objektai, tad gyvenimo trečiame pagal dydį Lietuvos mieste privalumus turėjo įvertinti daugelis klaipėdiečių.
Dažnas jų jau išbandė naująjį daugiafunkcį sveikatingumo centrą, kuriam VRM iš ES ir valstybės biudžeto lėšų skyrė 12,6 mln. eurų. Mieste sutvarkytos viešosios erdvės, rekonstruota klaipėdiečių mėgstama Danės upės krantinė.
Kupina džiaugsmo veikla
Dar studijuodama universitete Skirmantė nutarė pritaikyti įgytas žinias, ją traukė švenčių organizavimas, kruopštus vaidmenų kūrimas. Pirmiausia ji padirbėjo Šilutėje, iš kurios yra kilusi, vėliau – Šiauliuose, kol vėl sugrįžo į studijų miestą Klaipėdą.
Pašnekovė pasakoja, jog buvo etapas, kai norėjosi nedidelės pertraukos ir ji nutarė išvykti į Škotiją, tačiau ten pabuvo vos kelis mėnesius ir supratusi, kad gyvenimo kurti svečioje šalyje nenori, grįžo.
Dabartinė veikla man kelia didžiausią džiaugsmą, myliu vaikus ir nenorėčiau užsiimti kuo nors kitu.
„Gerai jaučiu lietuvių kalbą, gerbiu ir vertinu ją, mėgstu improvizuoti, todėl tas kalbos pojūtis, geras jos valdymas labai svarbus, svetima kalba dirbti būtų žymiai sudėtingiau, – sako ji. – Dabartinė veikla – vaikiškų renginių organizavimas – man kelia didžiausią džiaugsmą, myliu vaikus ir nenorėčiau užsiimti kuo nors kitu.“
Dažniausios progos, kada prireikia „Mažojo aitvaro“ įkūrėjos paslaugų, yra krikštynos, vaikų gimtadieniai, jai tenka ir vaikų užimtumo organizavimas įvairiuose suaugusiųjų renginiuose – pradedant įmonių, baigiant miesto šventėmis. S.Tutlytė pasakoja dirbanti viena, o kai reikia pagalbos, pasitelkia savo draugus.
Ruošia namų darbus
Paprašyta palyginti darbo su vaikais specifiką mažesniuose miestuose ir Klaipėdoje, pašnekovė sako, jog visur vaikus paperka nuoširdumas. Tačiau jokia paslaptis, jog didesniame mieste augę vaikai yra daugiau matę, juos kiek sunkiau nustebinti, mat yra pripratę prie platesnės kultūrinės erdvės.
S.Tutlytei pavyksta rasti kalbą su paties įvairiausio amžiaus vaikais – nuo dvimečių, kuriems ji veda teatro užsiėmimus darželiuose, iki paauglių. Tiesa, penkiolikamečiai šešiolikamečiai jau tampa renginių stebėtojais, o ne dalyviais.
Turiu būti pasiruošusi bet kokiam vaikų klausimui, nesvarbu, kas esu – indėnė, klounė ar pelytė Minė.
Rodosi, šiuolaikiniai vaikai tiek visko matę, kaip renginių organizatorei pavyksta juos sudominti, rasti raktą į mažųjų širdis?
„Tas raktas atsiranda tada, kai padarau namų darbus, kruopščiai ruošiuosi, iš tikrųjų tampu tuo herojumi, kuris ateina pas vaikus į šventę. Svarbiausia įsijausti ir nemeluoti, turiu būti pasiruošusi bet kokiam vaikų klausimui, nesvarbu, kas esu – indėnė, klounė ar pelytė Minė. Jei tik pradėsiu mykti sulaukusi netikėto klausimo ar sakysiu, jog ko nors nežinau, iškart vaikų akyse užsidegs nepasitikėjimas. Aišku, man labai padeda įvairūs aktoriniai triukai. O jei jau vaikai patiki herojumi, kurį įkūniju, jie jį priima visa širdimi“, – sako renginių organizatorė.
