N.Rekašiūtė juokiasi, jog dabar jie su A.Morozovu jaučiasi esantys savotiški Visagino ambasadoriai, mat ne tik patys atrado Visaginą kaip įdomią, praturtinančią, patogią gyventi erdvę, bet ir daug pasakoja apie šią vietą kitiems.
Dar įdomiau, jog šis miestas nuolat kinta, prie to prisideda ir iš LR Vidaus reikalų ministerijos (VRM) iš Europos Sąjungos (ES) lėšų vykdomi infrastruktūros gerinimo projektai.
Sužavėjo įdomus keistumas
Iki čia apsigyvenant, menininkų poros su Visaginu nesiejo niekas. N.Rekašiūtė gimė Kaune, užaugo Palangoje, vėliau studijavo Vilniuje ir Londone. Į Visaginą ji atsikraustė pas savo draugą fotožurnalistą A.Morozovą, kuris kiek anksčiau čia jau buvo išsinuomojęs butą.
„Atvažiavau į Visaginą pirmą kartą, įsėdau į taksi ir pirmasis pro langą pamatytas žmogus buvo aukštas, ilgaplaukis vyras su tatuiruotėmis, kuris lapkričio mėnesį ėjo sau basas. Buvo akivaizdu, kad jis basas ne dėl to, kad neturi batų, bet dėl to, kad jam taip patinka, jis tiesiog lėtai eina savo reikalais. Tada pamaniau: „Oho, tikrai labai įdomus miestas, jei pirmas pamatytas žmogus yra toks“, – juokdamasi prisimena menininkė.
Ilgainiui, jau gyvendama Visagine, ji sužinojo, kad tas nustebinęs vyras – Visagine veikiančio neformalaus ugdymo centro vadovas.
Nė vieno individualaus namo
N.Rekašiūtė vis sugrįždavo į Visaginą ir miestas ją vis labiau traukė – architektūra, gamta, įdomių bruožų žmonėmis, suvažiavusiais iš įvairiausių buvusios Sovietų Sąjungos šalių. Ne vieną socialinį fotoprojektą, vienas kurių buvo apie islamą Lietuvoje, įgyvendinusią menininkę sudomino ir Visagine esanti nemaža musulmonų bendruomenė, įdomus socialinis kontekstas.
Visagine man darėsi kuo toliau, tuo įdomiau, o Vilnių ėmiau vis labiau vertinti kaip daug kainuojantį – ir finansiškai, ir dvasiškai.
„Visagine man darėsi kuo toliau, tuo įdomiau, o Vilnių ėmiau vis labiau vertinti kaip daug kainuojantį – ir finansiškai, ir dvasiškai. Pradėjau savęs klausti, ar gyvenimas sostinėje vertas tokios kainos? Galbūt verta pabandyti pagyventi ten, kur išeičiau iš savo komforto zonos? Taip ir nusprendžiau persikelti į Visaginą. Pradžioje gyvenome išsinuomotame bute, o vėliau nusipirkome savo“, – sakė ji.
Daugelis yra girdėję, kad Visaginas sąmoningai pastatytas, o ne natūraliai išsivystęs miestas, čia nėra ne tik nė vienos senos sodybos, bet ir nė vieno privataus namo – visi gyventojai gyvena daugiabučiuose.
„Visaginas turi savotiškos utopinio miesto dvasios, tai labai patogi gyventi vieta – plačios gatvės, tvarkingi keliai, šaligatviai, dviračių takai, nė vieno individualaus namo. Tačiau ta utopinio miesto atchitektūra neslegia, ji neprimena Vilniaus miegamųjų rajonų, nes Visagine visada esi gamtoje, išeini iš buto ir iškart – miškas, ežeras. Mane žavi ir pati miesto atsiradimo istorija, juk prieš kelis dešimtmečius čia atsikraustė daug žmonių ir visi jie pastatė naują miestą. O dabar yra keistas ir savotiškai įdomus metas, kai paaiškėjo, jog ta utopinio miesto idėja neišsipildė, žmonės, kurie statė miestą ir tikėjo juo, dabar turi stiprią identiteto krizę. Ir mane, ir Artūrą, besidominčius socialine fotografija, šis laikas labai domina“, – sakė N.Rekašiūtė.
Kompaktiška ir patogi erdvė
Fotografų pora Visagine jau kuris laikas nesijaučia atvykėliais, N.Rekašiūtė pasakoja apie labai šiltą savo santykį su vietiniais žmonėmis. Jos manymu, kai kurie visaginiečiai, matydami, kokie sužavėti jų miestu yra čia atsikraustę menininkai, ir patys ėmė labiau jį vertinti. N.Rekašiūtė vis išgirsta planų ir idėjų kurti čia kažką naujo.
Visai gali būti, kad tokius žmonių planus įkvepia besikeičianti miesto aplinka – pasitelkiant ES ir valstybės lėšas gerinama miesto infrastruktūra, tvarkomos poilsio zonos. Vien 2007–2013 metais Visagine įgyvendinti 8 svarbūs projektai, kuriems bendrai VRM iš ES ir valstybės biudžeto lėšų skyrė 14 mln. eurų. Tai leido sukurti ar atnaujinti miesto viešąsias erdves: sutvarkius aplinką sukurta poilsio zona Visagino ežero pakrantėje, čia pat atnaujinta ir sporto zona, rekonstruotas miesto kultūros centras „Draugystė“ ir sutvarkyta jo aplinka ir panašiai.
Visagine aš jaučiuosi savo vietoje, labai pamilau šį miestą, man labai patinka ir jo gamta, ir gyventojų kitoniškumas.
N.Rekašiūtė Visagine jau yra surengusi savo fotografijų parodą, į kurios atidarymą rinkosi ir vietiniai, ir draugai iš kitų miestų, šiame mieste ji nemažai dirba su jaunimu. „Visagine aš jaučiuosi savo vietoje, labai pamilau šį miestą, man labai patinka ir jo gamta, ir gyventojų kitoniškumas“, – samprotauja ji.
Fotografė labai vertina, kad Visagine gyventi itin patogu – automobilio jai čia neprireikia, daug kur nueina pėsčiomis. Pavyzdžiui, į mėgstamiausią kavinę prie ežero, kur mėgsta įsitaisyti su kavos puodeliu ir kompiuteriu, veda keliukas per mišką. Kai prireikia į turgų, sėda ant dviračio. Tik norint pasiekti geležinkelio stotį verta sėsti į taksi, o tai atsieina vos 2 eurus.
Lėtas buvimas ir griūvantys stereotipai
Pasak fotografės, miestą, kurį sudaro 3 mikrorajonai, galima neskubant apeiti maždaug per 1,5 valandos, o jo patogumas iki šiol ją stebina.
„Infrastruktūra šiame mieste yra tobula. Kartais pamanau, kad, tarkime, mamoms, auginančioms vaikus, nieko geresnio net negalima įsivaizduoti. Čia daug gerai įrengtų vaikų darželių, mokyklų, o miesto multikultūriškumas sukuria ir daugiakalbiškumą. Vaikštau po Visaginą ir matau, kiek čia žaidimų aikštelių, o dar ežeras, miškai, žiūrėk, vienoje vietoje žmonės piknikauja, kitur pilna mamų su vežimėliais, kažkas sėdi kavinėje su taure vyno. Mano akimis, Visagino infrastruktūra – viena geriausių Lietuvoje. Žinoma, čia atėjo ir Europos Sąjungos pinigai, kurie dar padėjo tą infrastruktūrą pagerinti. Tai miestas gyvenimui, buvimui, patogiam judėjimui“, – sakė ji.
Visagino potencialas sparčiai auga, o greitu metu miestas taps dar patrauklesne erdve investuotojams. Šiuo metu buvusio karinio miestelio teritorijoje kuriamas pramonės parkas, kur bus generuojami ir įgyvendinami įnovatyvių technologijų sprendimai. Buvusio karinio miestelio pertvarkai ir pramonės parko „SMART park“ įkūrimui VRM iš ES ir valstybės biudžeto lėšų skyrė 2,33 mln. eurų.
Tikimasi, kad tai paskatins naujų darbo vietų kūrimą Visagino savivaldybėje, padidins investicinį bendrovės patrauklumą. Jau žinoma, kad komplekse įsikurs tarptautinė medicinos priemonių gamintoja „Intersurgical“, kuri per kelerius metus turėtų sukurti apie pusantro tūkstančio naujų darbo vietų.
Pasakodama apie savo gyvenimo ritmą Visagine, N.Rekašiūtė prisipažįsta čia išmokusi gyventi lėčiau, įsiklausyti į save, čia ji jaučiasi suklestėjusi kaip kūrėja: „Visagine atsirado mano fotoprojektas „Atominė tapatybė“, aš labai išdrąsėjau, gavau Lietuvos kultūros tarybos premiją toliau plėtoti savo kūrybą”, – pasakoja fotografė, kurios paroda neseniai aplankė Estiją, buvo pristatyta šios šalies prezidentei.
Dar viena fotografės darbo kryptis, kuriai impulsą suteikė Visaginas – individualios nuogų moterų fotosesijos gamtoje. „Visaginas – ideali erdvė tokiam projektui, geresnės net neįsivaizduočiau. Moterys atvažiuoja į šį miestą, kartais net lieka nakvoti, mes kalbamės, aš jas fotografuoju, taip pat pasakoju apie miestą, aprodau jį. Taip mezgasi tikras ryšys, kuriuo mėgaujuosi ir aš, ir mano nuotraukų herojės“, – pasakoja fotografė.
Kviečia įsikurti freelancerius
N.Rekašiūtė nė neslepia, kad jiems su A.Morozovu išsikrausčius iš Vilniaus, kai kurie žmonės tai vertino kaip savotišką socialinę savižudybę, esą, ką tokiame mieste, kaip Visaginas, galima veikti?
Mūsų visų sąmonėje Visaginas formuojasi kaip Lietuvos dalis, o ne koks nors svetimas inkliuzas.
„Mes su Artūru daug pasakojame, ką Visagine veikiame, kokia mūsų dienotvarkė, su kuo susipažįstame, kaip ten įdomu, kaip kiekviena diena atneša kažką naujo. Ilgainiui iš skeptiško vertinimo, kad gal į Visaginą persikraustėme, nes mums kažkas stipriai nepasisekė, viskas pakrypo link klausimų „o kada mes galime pas jus atvažiuoti ir aplankyti? – juokiasi N.Rekašiūtė, kurios namuose yra lankęsi ir draugai, ir įvairių projektų dalyviai, ir svečiai iš ambasadų. – Matau, kaip žmonių galvose griūva stereotipai apie šį miestą ir tai labai smagu. Mūsų visų sąmonėje Visaginas formuojasi kaip Lietuvos dalis, o ne koks nors svetimas inkliuzas.“
Paklausta, ar jai gyvenusiai ne tik Vilniuje, bet ir patirčių bei galimybių kupiname Londone, Visagine ko nors trūksta, fotomenininkė trumpai susimąsto, o tada pasakoja, jog kai kuriuos trūkstamus dalykus ji su bendraminčiais jau kuria. Pavyzdžiui, jai čia trūko bendradarbiavimo erdvės (co-working space), tad tokią kartu su bendraminte, taip pat atsikrausčiusia į Visaginą iš Vilniaus, jau kuria.
Per tuos metus, kai N.Rekašiūtė ir A.Morozovas gyvena Visagine, atsidarė fotografės pamėgta graži kavinė su puikiu maistu ir kava, nugriautas daugiaaukštis, kuriame veikė viešbutis – čia tuoj atsidarys vieno prekybos tinklo parduotuvių. O ir iki šiol pastarųjų, kaip ir įvairiausių kavinių, čia netrūko.
„Būtų įdomu į miestą pritraukti dar daugiau freelancerių, kuriems nesvarbu, kur dirbti, norinčių gamtos, turėti savo namus – juk Vilniuje tai yra milžiniškas įsipareigojimas. Visagine galima puikiai gyventi labai mažais kaštais. Esu tikra, kad verta pagalvoti apie gyvenimą mažame miestelyje, nes tada geriau matai, kaip viskas keičiasi, labiau įsiklausai į save, jauti savo pokyčius“, – įsitikinusi fotografė.
