Šeštadienio vakarą Tilę rado geraširdė moteris – numestą pievoje, drebančią iš skausmo, baimės, šalčio. Mažytis šunelis, ne kažin kiek didesnis už katiną, juodas, rusvu snukeliu, šiek tiek primenantis pinčerį, šiek tiek taksiuką. Dabar galime tik spėlioti apie tai, kas nutiko. Galbūt Tilė, vedina smalsumo, nuklydo nuo namų, galbūt buvo išmesta iš pravažiuojančio automobilio – ją priglaudusi moteris minėjo, kad į sodybą nuolat atklysta šunys.
 |
| GGT „Pifas“ nuotr./Tilė |
Iš pradžių manėme, kad šunelį partrenkė automobilis, tačiau ant kūnelio nesimatė nei purvo, nei nubrozdinimų, abi kojytės sveikos, tik dubens kaulai sutrupinti, o ant pilvuko – kraujosruva. Greičiausiai mažylei buvo spirta. Taip stipriai, kad lūžo kaulai. Ieškodama kąsnelio maisto, galbūt šilumos, žmogaus pagalbos, Tilė rado žiaurumą. Ką turėjo padaryti štai toks, katino dydžio šuniukas, kad nusipelnė tapti kažkieno futbolo kamuoliu? Galbūt puolė? Skardžiai lojo? Gal. Tačiau „apsigynimui“ nuo tokio „žvėries“ būtų pakakę stipresnio kojos treptelėjimo.
Rentgeno nuotrauka ir veterinaro konsultacija nedžiugino – Tilė gali niekada nebevaikščioti. Turbūt suprantate, ką tai reiškia? Jaunas šuniukas, kuriam galbūt dar nė metų nėra, nebegali nei vaikščioti, nei bėgioti, nei žaisti. Žmogui – mąstančiai būtybei – yra sunku su tuo susigyventi. O kaip turėtų prisitaikyti šunelis, kuris net nesupranta, kodėl jam skauda, kodėl jis negali paeiti ir kodėl niekada nebebus kitaip.
Konsultavusi veterinarė patarė nedaryti skubotų išvadų ir dar pasitarti su kitais specialistais – vieno veterinaro nuomonės mums nebepakako.
 |
| GGT „Pifas“ nuotr./Tilė |
O tuo tarpu Tilė... Visada stebėjausi šunų gebėjimu atleisti ir pamiršti padarytą skriaudą. Klinikoje pasodinau ją ant grindų – vos pasitraukus keletą žingsnių į šoną, šunelis, nepaisydamas skausmo ir negalios, pradėjo šliaužti paskui. Pasiguldyta ant kelių tiesiog įsikniaubė į paltą, tarsi prašydama pagalbos. Jeigu Tilė mokėtų kalbėti, galėtų mums pasakyti, kaip stipriai ji trokšta gyventi.
Pirmadienio rytą atsisveikinau su Tile, nežinodama, ar dar pamatysiu tas nuostabias kaštonines akis. Tačiau šuniukų dievas šį kartą buvo gailestingas. Taip, sužalojimai labai sudėtingi, laukia ilgas gydymas, galbūt operacija. Tačiau Tilė vaikščios! Kol kas teks pagulėti vienoje vietoje, nors taip norisi eiti paskui, žaisti, palakstyti. Ir kiekvienas judesys bus skausmingas.
O mes eilinį kartą stebėsimės žmogaus žiaurumu ir stengsimės save įtikinti, kad gerų žmonių yra kur kas daugiau negu blogų, kad galbūt tai, kas nutiko Tilei, buvo ne pikta valia, o nelaimingas atsitikimas. Mums, žmonėms, reikės laiko ir pastangų. Bet ne Tilei – juk ji šuo! Šuo, kuris visada tikės žmogumi, visada atleis ir nereikalaus nei atgailos, nei pasiteisinimų. Kuris atsargiai palaižys ją mušančią ranką. Tokia jau ta šuns širdis.
Kol kas Tilė gyvens „Pifo“ globoje, Kaune. Keletą savaičių ieškosime jos šeimininkų. O jei jie neatsiras – ieškosime naujų – šiltų ir saugių – namų.
Papildyta. Tilė padovanota naujiesiems šeimininkams.
