„Gyvūnų istorijas, jų likimus stebi dauguma neabejingų jiems žmonių. Ypač domimasi „grindinukų“ likimais. Ir iš tiesų labai norisi padėti, pagelbėti kiekvienam mirtininkui. Labai skaudu matyti pūkuotukus už grotų, nes kiekvienas turi gyventi meilėje, jausti šeimininko rūpestį.
 |
| LGGD nuotr./Reg. Nr. 368 |
Atsidūrę „Grindoje“, katuliai ir šuneliai liūdi, ilgisi savo šeimininko, nevalgo, guli kamputy ir suserga. Tokių vargšiukų pilna „Grinda“. Jie jaučia buvusio šeimininko išdavystę. Išduotiems, pamestiems keturkojams prasideda gili depresija, tada šuneliai neprisileidžia žmonių, urzgia ir dėl to jų niekas nepastebi, o galiausiai jie tyliai miršta nuo adatos dūrio.
Tokia buvo ir kalytė, kurios kalinio numeriukas buvo 368. Jos informaciniame lapuke ant narvo grotų buvo parašyta tik tiek: „apie 2 m., sugauta“. Net kur sugauta, ir tai neaišku. Ji gulėjo kamputyje, nieko prie savęs neprisileisdama ir urgzdama. Kai vieną kartą lankiausi „Grindoje“ mūsų akys susitiko. Aplink buvo daug šunelių, kurie lipo ant savo kamerų grotų, labai stengėsi, kad juos pamatyčiau, paimčiau kartu, išlaisvinčiau, bet nežinau, kodėl man pagailo tos, kuri buvo susitaikiusi su likimu, nekovojo už gyvenimą, pasidavė.
 |
| Laikinosios globėjos nuotr./Karina |
Kitą dieną atvažiavau jos iš „Grindos“ pasiimti. Mane perspėjo apie jos elgesį ir nuvedė prie narvo. Ir iš tikrųjų ji urzgė, net neįmanoma buvo uždėti antkaklio. Į lauką ją tiesiog reikėjo tempti. Ji net nevizgino uodegytės ir neleido glostyti. Turėjau dvi išeitis: arba palikti ją „Grindoje“ ir pralaimėti, atiduoti ją mirčiai į rankas, arba iš visų jėgų traukti už pavadėlio ją į naują gyvenimą. Ačiū „Grindos“ darbuotojams už kantrybę ir pagalbą. Pavyko ją paskiepyti ir įtraukti į mašiną. Taip pat ačiū p. Aldonai už suteiktą transporto pagalbą, mes abi vilkom šunytę į automobilį, be kurio nebūčiau visuomeniniu transportu parvežus jos į jaukius namus. Visa gelbėjimo operacija vyko apie valandą. Kai ją parsivežiau namo, ji atsigulė į kamputį, kai prisiliesdavau – drebėjo, nuo kiekvieno judesio – bėgdavo slėptis. Labai širdį skaudėjo ją tokią matant.
Pavadinau ją Karina, ir ji reaguoja į savo vardą. Kaip jau ir minėjau, ji baliukė, į lauką iš pradžių visai nėjo, bijojo pavadėlio. Tikriausiai vaikystėje ją labai mušė.
 |
| Laikinosios globėjos nuotr./Karina |
Karina jau kelias dienas draugauja su mano šuniukais. Kai ją parsivežiau, ji pasislėpė po stalu, bet po kiek laiko panoro susipažinti su mano rudukais. Netgi pirmą kartą jiems pavizgino uodega. Labai šaunu ją matyti draugaujančią su mano šuniukais. Jos elgesys ėmė keistis. Prie jos galima prisiliesti, leidžiasi glostoma, galima užsegti pavadėlį. Mes visi kartu jau žingsniuojam į lauką. Ten ji dar bailiukė, bet jos jau nereikia tempti. Ji labai miela ir gali būti draugiška, tik jai reikia mylinčio žmogaus, kuris parodytų jai savo meilę, rūpestį, šilumą. Ji turi pasijusti saugi ir mylima, tik tada gali pasitikėti žmonėmis. Nes kaip ji gyveno dvejus metus, neaišku, tik iš jos elgesio galima suprasti, kad labai blogai, nesaugiai, be meilės.
Karina ieško pastovių šeimininkų, nori būti mylima ir pati mylėti. Duokit jai tokį šansą. Pastebėkite ją ir priglauskite.“
Papildyta gegužės 25 d. Pasivaikščiojimo metu Karina nutraukė pavadėlį ir pabėgo. Jeigu pastebėsite ją Fabijoniškėse ar kituose aplinkiniuose Vilniaus rajonuose, paskambinkite Rasai telefonu 8 606 50618.
Papildyta rugsėjo 23 d. Po keturių mėnesių klajonių Karina atsirado ir vėl yra dovanojama – laukia žmonių, kurie taptų jos šeimininkais.
