Apie vieną tokią istoriją pasakoja ir „Pifo“ savanorė.
„Šis įvykis man priminė praėjusių metų skaudžią netektį ir pamoką, kad laiku nepastebėti gyvūno gali kainuoti jam gyvybę, o man – ašaras ir sąžinės priekaištus. Atrodo, kad trūko tik kelių dienų ir ta juoda, pūkuota, maža katytė būtų gyvenus. Jos širdelė plaktų ir visus džiugintų. Tačiau jos tarp mūsų nebėra... Nepadėjo nei mano prašymas Dievui, nei ašaros ir net veterinaro pagalba. Vilties nebuvo. Naktį ji paskutinį kartą garsiai sumiaukė ir numirė. Manau, ji padėkojo man, kad stengiausi jai padėti, tačiau nespėjau. Vos prieš keletą dienų ramiai buvau namuose, mėgavausi akvariumo grožiu ir neturėjau net menkiausios minties, kad istorija pasikartos.
 |
| GGT „Pifas“ nuotr./Luckis |
Kaip viesulas iš giedro dangaus atlėkė mano brolis su žinia, kad kieme jauna moteris paliko kačiuką. Su tais žodžiais išgirdau gailų ir skausmo pilną miaukimą. Jauna moteris, kuriai dar visas gyvenimas prieš akis, taip šaltai paliko gyvybę numirti. Brolio pasakojimu, ji atėjo į kiemą drąsiai, lyg darydama gerą darbą. Padėjo mažą gyvybę ant žolės, pažiūrėjo šaltu, bejausmiu žvilgsniu ir nuėjo. Kačiukas gailiai sumiaukė, manau, jis paklausė, kodėl ji čia jį palieka. Nejaugi jam neatsirado vietos namuose? Nejaugi jam vienam gatvėj bus geriau?
Bėgte išbėgau į kiemą. Deja, man jos pavyti nepavyko. Mašina buvo greitesnė nei mano noras pasakyti viską, ką apie ją manau. Kelis kartus katinukas sumiaukė ir dingo, išsigando tokio sąmyšio. Aš, kaip visai išprotėjusi, vaikščiojau pas kaimynus prašydama, kad jei pamatytų, atneštų man. Galvoje buvo tik viena mintis – kaip jis jaučiasi, ar sveikas? Ar nepasikartos skaudi istorija, jei nespėsiu surasti laiku ir katinukas numirs?
 |
| GGT „Pifas“ nuotr./Luckis |
Po visos dienos bevaisių paieškų, buvau beprarandanti viltį, bet brolis vėl kaip viesulas parbėgo namo ir pasakė, kad kažkur miaukia. Taip, tai buvo jo balselis, toks gailus, išsigandęs. Toje vietoje buvo daug tarpų, garažų ir mašina. Su kaimynais pradėjome ieškoti, deja – nieko. Staiga pamačiau, kad ateina brolis su kačiuku ant rankų, šaukdamas: „Radau!” Laimės ašaros pasipylė jį pamačius ir prisiglaudus prie krūtinės.
Parsinešiau namo, apžiūrėjau, pamaitinau. Jam 2 mėnesiai. Visą dieną nepaleidau mobiliojo telefono iš rankų, vis skambinau ir skambinau. Tariausi dėl veterinaro ir visų kitų dalykų. Supykusi ant žmonių ėjau gatve su kačiuku ir galvojau – už ką jį taip paliko? Kuo jis nusikalto? Pasiekus veterinarijos kliniką aš nusiraminau, katinėlis buvo sveikas. Išmaudėm, išvalėm ausis. Rimtų problemų nėra. Mano širdis džiaugėsi, kad gyvybė bus išgelbėta. Pavadinau jį Luckiu.“
