Šiuo metu Gilė yra savanoriškos gyvūnų organizacijos „Lesė“ globoje. Jos istorija, deja, niekuo neišskirtinė. Tiesą sakant, savanoriai savo darbe mato ir daug žiauresnio elgesio su gyvūnais atvejų. Rampos šviesos į droviąją Gilę atsisuko tik todėl, kad ši istorija pateko į žiniasklaidos akiratį. Šimtai kitų slepiasi, o greičiau yra nukištos į šešėlį. Na, bet jei jau sulaukė Gilė jūsų dėmesio, galbūt, jums bus įdomu sužinoti, kaip kalytei sekasi šiuo metu.
 |
| „Lesės“ nuotr./Kalytė Gilė |
„Lesės“ savanorės sužinojo apie Gilę ištikusią nelaimę, su kita gelbėjimo misija važiuodamos Stakliškių link. Paskambino mums pažįstama moteris iš Druskininkų, kuri ir papasakojo apie Alytaus rajone pro automobilio langą maiše išmestą kalytę, kuri parą laiko tame maiše ir voliojosi. Aplinkiniai žmonės skambino į seniūniją, seniūnijos darbuotojai į gyvūnų karantinavimo tarnybą, o karantinavimo tarnyba kam skambinti jau nebeturėjo, todėl tiesiog pasakė, kad į rajoną nevažiuos. Nepakenks dar kartą pasikartoti, kad visą tą laiką, kol įvairūs tarnautojai ir valdininkai džiaugėsi telefoninio ryšio teikiamais džiaugsmais, paklaikęs gyvūnas blaškėsi tvirtai užrištame maiše pievoje, iš siaubo nebežinodamas, kur dėtis.
Taigi minėta moteris paprašė „Lesės“ savanorių nuvykti į Alytaus gyvūnų prieglaudą ir, paėmus pagaliau iš maišo išleistą ir šoką patyrusį gyvūnėlį atvežti jai. Savanorės taip ir padarė, deja, susiklosčius labai rimtoms asmeninėms aplinkybėms, Gilė Druskininkuose nepasiliko. Ko gero, viskas susiklostė būtent taip, kaip ir turėjo susiklostyti, nes, vargu, ar Gilei būtų pakakę ligotos moters priežiūros. Gilei reikėjo profesionalios priežiūros.
Ar ji buvo sužeista ar ligota? Ne, šuo visiškai sveikas. Tačiau trumpam susimąstykite apie potyrį, kai jus visiškai netikėtai kažkas per prievartą įkiša į maišą, jį užriša ir, įmetę į mašiną, besiblaškantį ir klykiantį veža nežinoma kryptimi. Vėliau tikrąja to žodžio prasme su visu maišu išskraidina iš važiuojančios mašinos. Nesugebėdamas jo atrišti, ko gero, sušalęs, ištroškęs ir šoko būsenoje jūs nepažįstamoje vietoje raitotės, šokinėjate ir blaškotės aplink su visu maišu, nieko nematydamas ir bandydamas iš jo ištrūkti. Nepavyksta. Skauda kelionės metu aplamdytus šonus, į burną prilindę maišo ašutų, jau nebesuskaičiuojate, kiek kartų šokote, kritote ir skaudžiai su visu maišu trenkėtės į žemę. Aplinkui girdite kažkokius balsus, tačiau niekas jūsų neišlaisvina. Kodėl? Ar tai jūsų pagrobėjų parankiniai? Kas bus toliau? Ar jus užmuš? Kankins? Kodėl niekas nevyksta? Kas dabar bus? Taip jūs praleidžiate daugiau nei parą.
Aplinkiniai žmonės skambino į seniūniją, seniūnijos darbuotojai į gyvūnų karantinavimo tarnybą, o karantinavimo tarnyba kam skambinti jau nebeturėjo, todėl tiesiog pasakė, kad į rajoną nevažiuos.Ar dar kyla klausimų, kodėl šuniui prisireikė specialistų pagalbos? Nereikia pamiršti ir to, kad žmogus – mąstanti būtybė. Tokioje situacijoje jūs, ko gero, galvotumėte apie visas įmanomas priežastis, atrinktumėte labiausiai tikėtinas, tada ieškotumėte išeičių. Planuotumėte derėtis su pagrobėjais, siūlyti pinigų, galbūt grasinti pažintimis. Stipresnieji netgi sugebėtų savyje pakurstyti „išgyvenimo režimą“, nustoti panikuoti ir racionaliai apmąstyti išsigelbėjimą. O tai būta tik mažo bejėgio šuns... Nesugebančio pasiskųsti ir savo ištikima ir blogio nepažįstančia šuniška galvele niekaip nesumetančio, kuo jis nusipelnė šitokio likimo.
Atsiradusi pas vieną iš „Lesės“ savanorių Kaune iš pradžių Gilė bijojo net kvėpuoti. Prisiartinus žmogui stingdavo kaip statula arba riesdavosi į kamuoliuką, slėpdama galvą, letenas, uodegą – viską, kas tik galėtų ją išduoti egzistuojant ant šitos žiaurios žemės paviršiaus. Prieš turėjusią būti paskutine kelionę kalytė tikrai buvo stipriai mušama, nes krūpčiojo nuo kiekvieno garso ir stėro nuo kiekvienos kilstelėtos rankos.
Tačiau laikas bėga, o „Lesės“ savanorės moka elgtis su traumuotais šunimis. Tiesą sakant, ko gero, vien su tokiais ir tenka nuolatos bendrauti. Dėl atidžios priežiūros saugioje aplinkoje Gilės prisiminimai apie parą siaubo ašutiniame maiše pradėjo blėsti. Pasirodė, kad tai auksinio charakterio šuo, niekaip negalėjęs nusipelnyti to, ką jai teko patirti. Gilė virto nuostabia jaukia būtybe, puikiai sutariančia su kitais keturkojais, iki drebėjimo mylinti jai gerumą rodančius žmones. Būti paglostytai – tai pagrindinis puikios Gilės dienos kriterijus ir tikslas. Tik neseniai susidūrusi su šiuo kažkieno mylimiems šunims tokiu įprastu dalyku, Gilė vis dar negali tuo atsidžiaugti. Tiesia galvą kaip katinas ir iš malonumo merkiasi kaskart, žmogaus rankai nusileidus jai ant kaktos.
O gal jūs esate tas žmogus, kuris norėtų glostyti Gilę kasdien? Gyvūnų globos organizacijos rekomenduoja: įsigykite traumuotą gyvūną – jie ypatingi. Jis bus jums dėkingas vien už gerą žvilgsnį, vien už ramybę ir šilumą. Nes tokie gyvūnai turi su kuo palyginti jūsų namų jaukumą. Prisiminimai blėsta, tačiau aklino maišo siaubo Gilė niekada nepamirš. O pagal nuopelnus visiems atmokantis likimas, tikėkimės, nepamirš ir tų, kurie ją ten įkišo.
www.lese.lt
El. paštas: info@lese.lt
Tel.: 8 605 33452
