Šiltais glėbiais mamos guodžia dukras, vyriškai solidariai draugai nepamiršta nelaimingojo išsitempti kažkur į miestą pasiganyti, o draugės prie šokolado ir konjako stengiasi viena kitą pralenkti, galvodamos priežastis, kodėl jis nebuvo to vertas.
Štai tokios žmonių skyrybų peripetijos – paprastai su gausiomis palaikymo komandomis ir planais planeliais B. O dabar įsivaizduokit, kad kartu praleidote dvigubai daugiau laiko, o vienintelis žmogus, kurį turėjot ir mylėjot, nusprendė, kad jūs nebereikalingas jo gyvenime. Tačiau vietoj saugaus užutėkio ir krūvos ištiestų paramos rankų, jūs atsidūrėt vidury visiškai nepažįstamo atšiauraus miesto, be jokio maloniai nusiteikusio žmogaus, be jokio draugo, vejamas ir ujamas didelėj didelėj nežinios ir vienatvės dykumoj.
Taip nutiko mūsų Telai – mūsų gražiai, juodanosei rudaakei vokiečių aviganio mišrūnei. Ir nereikia pradėti protestuoti, kad žmogaus ir šuns išgyvenimų negalima lyginti – mes patys tai žinome ir visiškai su jumis sutinkame. Iš tikrųjų negalima, nes šuns išgyvenimai daug baisesni. Prisimenat posakį – „šuniška ištikimybė“? Šuo mylės jus besąlygiškai, betarpiškai ir iki galo, net tada, jei dar mažą šuniuką jį spardėte taip, kad dėl sumaitoto jungiamojo audinio suaugo žarnos, kaip nutiko mūsų Telai.
 |
| „Lesės“ nuotr./Kalytė Tela |
Jis mylės jus net tada, kai, dėl nepriežiūros ir apleistumo susargdinsite jį tokiomis skausmingomis ligomis, kaip inkstų, pūslės ir gimdos uždegimai. Jis žiūrės į jus kupinomis meilės akimis net tada, kai, šešerius metus jums pratarnavusį, rankas laižiusį, galvele į ranką baksnojusį, jūs jį nuvešit sergantį ir be didelių emocijų paliksite narve tarp šaltų, drėgnų gyvūnų karantinavimo ir kontrolės tarnybos sienų, kur laikrodis šiems ištikimiems žmogaus tarnams prisukamas tik keturiolikai dienų. Na, nebent noselė nuo šalčio pradės bėgti – tada „užmigdytas“ su šiuo pasauliu atsisveikins daug greičiau, prisijungdamas prie to šimto su viršum tonų mūsų mažųjų draugų lavonų, kurie ten „pagaminami“ per metus.
Beje, na, ir kokie gi mes eufemizmų mėgėjai – „užmigdome“, matote. Visi vienu metu papurtykime galvas ir atsipeikėkime – ne „migdomi“ gyvūnai, o nuodų pagalba galabijami, užmušami, nudaigojami ar nužudomi – rėžia ausį, taip? Ypač tiems, kurie tokius, kaip Tela, ten atveža.
... Ir vis tiek ji ilgai stovėjo ir su meile stebėjo tarpduryje dingstančią nugarą, kol nenutempė narvan. Taigi kiek iš mūsų, gerieji žmonės, galime pasigirti tokiu sugebėjimu mylėti ir atleisti?
Tela buvo išgelbėta. Gyvenimas atsuko šiam nuostabiam šuniui savo besišypsantį veidą, ir ji buvo ištraukta iš „Grindos“, skaičiuodama paskutines savo niekam nenusikaltusio, o tokio nelaimingo gyvenimo valandas. Kalytė labai sirgo. Galbūt dėl to ir buvo išmesta iš namų. Šioje vietoje būtų gerai stabtelėti ir trumpam susimąstyti apie karmą, apie amžių metafizines tiesas ir liaudišką išmintį: „Kaip šauksi, taip atsilieps“, „Į gerą geru atmokama“, „Padarytas blogis grįžta bumerangu“. Brangieji buvę Telos šeimininkai, padarę visiškai priešingai, bent žodžiais pamokykite savo vaikus, kad susirgusiam ar į bėdą pakliuvusiam savo artimui ar šiaip varguoliui padėt reikia, o ne išmest kaip seną batą. Juk visi mes ne amžini, ir jūsų senatvė artėja greičiau, nei to norėtumėte...
Mūsų gražuolė jau beveik sveika. Beje, mielieji, visi, kurie nepamiršote, ką reiškia susigraudinti, silpnesnio skausmą pamačius, ir aukoję šunelio gydymui – ačiū Jums iš visos gražios, didelės Telos šuniškos širdies – ji sveika Jūsų visų dėka. Ir ne tik sveika, bet sterilizuota ir baisiai baisiai trokštanti draugijos.
Tėveliai, kurie laužote galvas, kaip nuo kompiuterio ar televizoriaus nutraukti prikepusius vaikus – Tela tam būtų stebuklingas vaistas. Būdama šešerių metų, ji nori dūkti, lakstyti ir žaisti tarsi mažas šunytis. Vartymasis sniege, pagalio nešiojimas, lenktynės, ir viskas, ko negalima, bet labai labai norisi – o tai reiškia, kad truputį galima, – Tela pasiruošus bet kokį paniurėlį paauglį pralinksminti savo nesustabdoma energija ir vaikėziškais kvietimais džiaugtis antrąkart dovanotu gyvenimu. Tik kreipkitės, prašau, tėveliai tik tų vaikų, kurie dar sugeba susigraudinti, skaitydami Biliūno „Brisiaus galą“, ir negali ramiai praeiti pro draugų kieme spardomą katę.
Pagalvokite ir vyrai, nukamuoti savo dažnai burbančių ir jų vyriškų polėkių nesuprantančių žmonų – Telą įsisodinus į mašiną (ką ji be galo mėgsta) ir nusivežus miškan, vaikščiojant po tylius snieguotus laukus ir eglynus, iš galvos išdulksta visos krizinės mintys. Bet kreipkitės tik tie, kurie papykę grįžta namo su trimis rožėmis ir, bučiuodami žmoną, galvoja, kad myli ne tik ją, bet ir jos iš proto varantį bambėjimą. Tela netoleruos „nekalbadienių“ ir bereikalingų pykčių, kai toks gražus žiemiškas per brūkšnelį pavasariškas gyvenimas verda už lango, o tas pavadys taip viliojančiai kaba per arti durų.
 |
| „Lesės“ nuotr./Kalytė Tela |
Kreipkitės ir moterys, norinčios turėti geriausią draugę, kuri niekada neapkalbės už nugaros, niekada nepavydės naujos brangios suknelės ar paaukštinimo darbe, o tamsiais vakarais gatvėje pasitarnaus, darydama didesnį įspūdį, nei poros „Aro“ vyrų apsauga. Bet kreipkitės tik tos, kurios nebijo susitepti rankų, glostydamos iš po lietingo pasivaikščiojimo grįžusį šunį, ar, jam įsikrausčius ant sofos žiūrėti „Daktaro Hauso“ kartu su visa šeima, juokiasi, o ne griebiasi šlepetės.
Mes savo nuostabiąją Telą atiduosime tik geriems žmonėms, kurie turės laiko užsiimti su šiuo energija trykštančiu gyvos gamtos stebuklu, nes jai reikia daug dėmesio ir daug meilės. Tela dar nepamiršo savo išgyvento skausmo ir apleistumo. Bėgiojant miške reikia daug laiko, kad šunytė atsipalaiduotų – pradžioje, kiek pabėgus į priekį, vis lekia atgal patikrinti, ar žmogus niekur nedingo. Ar vėl jos neapleido, nepametė, ar ji vėl neliko vienutėlė ir niekam nereikalinga. Taip, šuo traumuotas.
Bet užsitarnavus tokio gyvūno meilę, jos niekada neatstos parodų blizgesys ar medalių pižoniškumas. Nes tai bus tikro Draugo meilė, persunkta dėkingumu už tai, kad kažką padarėte laimingą. O šiuo atveju tam reikia tiek nedaug – ne mašinų, kelionių, kailinių ar pelningų akcijų portfelio – tik šilto guolio, skanaus maistelio, kartu praleisto laiko, pakasytos ausies ir mintinai išmoktų Jesenino eilučių – „Duokš, Džimi, leteną nors tu, / Seniai bespaudžiau padorią letenėlę, / Eime, bičiuli, palosime kartu, / Į mėnesieną savo ilgesį iškėlę“.
Susidomėjote galimybe tapti mūsų gražiosios Telos šeimininkais? Skambinkite gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorei Sandrai, pas kurią Kaune Tela šiuo metu laikinai apsistojusi, telefonu 8 608 02927. Beje, Tela dėl savo troškimo būti tarp žmonių nėra tinkama nuolatos gyventi voljere.
Su tokiom ir panašiom, kaip Telos, istorijom mes susiduriam kasdien. Ir kovojam dėl jų tik gerų žmonių suaukotomis lėšomis. Norite prisidėti? Paskirkite „Lesei“ 2 proc. savo pajamų mokesčio. Jums tai nieko nekainuos, o mums tai – pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Daugiau informacijos rasite mūsų puslapyje www.lese.lt.
