VšĮ „Penkta koja“ savanoriai, siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į vis dar daugeliu atveju atsainų žmonių požiūrį į gyvūnus, dalyvavo fotosesijoje „Trys metrai grandinės“. Žmogus – protinga, mąstanti būtybė, prieš 15 000 metų sugebėjusi prisijaukinti šunį ir taip jo likimą bei gerovę perėmusi į savo rankas. Nuo tada šuo žmogaus draugas, kompanionas, sargas.
Tačiau jau senai praėjo tie laikai, kai šuo padėjo žmogui išgyventi. Dabar dažno paklausus, kam jam reikalingas šuo, uždarytas į ankštą voljerą ar prirakintas trumpute grandine prie būdos, atsakymo taip ir negauni... nes, tiesiog taip reikia... Kieme turi būti šuo, ir taškas. Žmogus net nesusimąsto, kad šuo, tai kontaktinis gyvūnas, reaguojantis į žmogaus emocijas, kūno kalbą, suvokiantis jausmus. Jam taip pat skauda, jis nori žaisti, karštą dieną labai smagu savo storą kailį panardinti į gaivų upės vandenį ir, žinoma, jam reikalingas žmogaus dėmesys.
Kad ir kaip atsisėstum, kad ir kur pasisuktum, jauti grandinės tempimą. Jausmas labai slogus. Tavo likimas – kažkieno rankose. Kažkas sprendžia, kada tau valgyti, kada atsigerti.
Tačiau dėmesys neapsiriboja vien maisto ar vandens padavimu, gyvūnu reikia užsiimti, jį prižiūrėti. Labai populiarus, tačiau klaidingas požiūris, kad šuo žaizdas išsilaižys pats, o už lenciūginio, beveislio šuns gydymą neverta mokėt veterinarui, daug paprasčiau susirgusį, sužeistą ar pasenusį gyvūną nušauti ar pakarti, nes užmigdymas labai jau brangus.
Tas pats pasakytina ir apie sterilizavimą ar kastravimą. Žmonės išdidžiai pareiškia, kad neis prieš gamtą. O tada nereikalingą prieauglį pradangina po žeme ar vandenyje, kartais kartu su „prisilaksčiusia“ kalyte išveža į mišką ar tiesiog išmeta iš važiuojančios mašinos, o kartais pabūna „mielaširdingi“ ir numeta prie prieglaudos durų... Lieka tikėtis, kad ateis toks laikas, kai šuo bus ne privalomas namų valdos atributas, o kompanionas tik tuose namuose, kur jis iš tikrųjų reikalingas ir vertinamas.
VšĮ „Penktos kojos“ savanoriai priima ir gydo sužeistus, globoja niekam nereikalingus ir nuskriaustus, šunis ir kates, ieško jiems naujų, geresnių namų, nes tiki, kad kiekvienas gyvas sutvėrimas turi teisę būti laimingas ir nusipelno antros galimybės. Kartais tos galimybės tenka palaukti ir dvejus metus, o kartais nespėja praeiti nė diena.
Dalyvaudami šioje fotosesijoje, savanoriai, nesitikėjo, kiek daug naujų potyrių ir emocijų teks patirti. Kiekvienas gavo po savo būdą ir grandinę ant kaklo. Tos kelios valandos fotosesijos, atrodo, pavirto visa amžinybe ir apėmė nenusakomas bejėgiškumo jausmas, kai galima judėti tik tiek, kiek leidžia grandinė. Kai vandenį ir maistą pasiektum tik tuomet, kai jis būtų pakankamai arti padėtas. O jeigu kas praeidamas paspirs toliau... Gali žiūrėti ir kamuotis troškuliu, bet negali jo pasiekti...
Kad ir kaip atsisėstum, kad ir kur pasisuktum, jauti grandinės tempimą. Jausmas labai slogus. Tavo likimas – kažkieno rankose. Kažkas sprendžia, kada tau valgyti, kada atsigerti. Supranti, kad jeigu tau kažką skauda – lieki vienas su savo skausmu. O TU ar kada susimąstei, koks tas prirakinto ar voljere uždaryto šuns gyvenimas?
Džiaugiamės, kad yra labai daug atsakingų žmonių, kurie rūpinasi savo keturkojais draugais, tačiau dar begalė gyvūnų kaimuose ir miestuose kenčia 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 16 metų, tegalėdami apsukti ratuką aplink būdą... Visas gyvenimas – 3 metrai grandinės...
Socialinės fotografijos paroda „Trys metrai grandinės“ vyksta Kaune, prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ nuo rugsėjo 12 d.
Atvykite į parodą, pasidalinkite šia informacija su draugais.
