Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į šiuos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje sparčiai nykstančius paukščius ir supažindinti su jų išsaugojimo galimybėmis kviečiame į 2010 m. liepos 31 – rugpjūčio 1 dienomis vyksiančią paukščių stebėtojų šventę „Žalia varna 2010“.
Šio renginio dalyviams amžius ir paukščių stebėjimo patirties cenzas netaikomas – visi norintieji dalyvauti yra laukiami šeštadienį, liepos 31 dieną, 11 valandą Druskininkų savivaldybėje esančiame Grūto kaime, autobusų aikštelėje šalia plento. Nepamirškite pasirūpinti repelentais (tokie specialūs purškalai) nuo uodų (ir mašalų!). Tikėkimės, kad mašalų nereiks vaikyti, bet atsarga gėdos nedaro. Gyvensime palapinėse, todėl pasirūpinkite, kad neliktumėte be stogo ir šiltos „lovos“. Prasimaitinimui reiks kažką rasti irgi savo krepšiuose (tik būtinai palikite vietos įspūdžiams).
Vertinant žalvarnių populiaciją skaičiais, tai amžiaus pradžioje ji vertinta iki 10 000 porų, 1970 m. – 1 000–2 000 porų, 1990 metais – 150–200 porų, 2006 metais – iki 35 porų, 0 2008 – tik 20–30 porų šių paukščių.Jei jau dabar žinote, kad tikrai nepraleisite progos daugiau sužinoti apie paukščius ir pabūti gamtoje bendraminčių apsuptyje – prisijunkite.
DĖMESIO! Paukščių stebėtojų šventės dalyvių išankstinė registracija būtina! Prašome el. paštu remigijus.karpuska@birdlife.lt atsiųsti el. laišką su savo vardu, pavarde ir kontaktinio telefono numeriu.
„Žalios varnos“ idėja
Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) ir gamtininkų klubo „Orni“ organizuojama paukščių stebėtojų šventė „Žalia varna“ vyksta vasaros vidury miškingose Druskininkų apylinkėse, ant Ešerinio ežero kranto. Tai paukščiams neabejingų žmonių susitikimas, kurio metu išskirtinis dėmesys skiriamas žalvarniams (Coracias garrulus). Šventės dalyviai nuostabios gamtos apsuptyje supažindinami su žalvarnių ir kitų visoje Europoje sparčiai nykstančių paukščių būkle Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse, jų perimviečių apsaugos ir perėjimo sąlygų gerinimo būdais, vaizdžiai pristatomas Dzūkijos kraštas ir jos gamta, organizuojami žiūronų ir monoklių pristatymai, vyksta gamtinių filmų peržiūra po atviru dangumi. Visi šventės dalyviai yra įtraukiami į praktinius žalvarnių apsaugos darbus – žinomų perėjimo ir maitinimosi vietų žvalgymą bei naujai užimtų vietų paiešką.
 |
| Lietuvos ornitologų draugijos nuotr./„Žalia varna“ sutraukia daug entuziastų. |
Nerimą kelianti žalvarnių mažėjimo statistika paskatino šių paukščių likimui neabejingus žmones imtis veiksmų: buvo pradėti kelti specialiai žalvarniams skirti inkilai, pradėta rinkti informacija apie žalvarnių perėjimo ir maitinimosi vietas, o 2010 metais Lietuvos ornitologų draugija iš tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos „BirdLife International“ gavo finansinę paramą žalvarnių inkilams pagaminti ir iškelti.
Paukščių stebėtojų šventė „Žalia varna“ kasmet sulaukia išties gausaus ornitologų dėmesio ir į renginį atvyksta vis gausesnis dalyvių skaičius iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos. Renginiu taip pat labai susidomėjo ir kolegos iš Latvijos ir Baltarusijos, todėl visai realu, kad ateityje „Žalia varna“ taps tarptautine paukščių stebėtojų švente.
Žalvarniai
 |
| Lietuvos ornitologų draugijos nuotr./Žalvarnius pažinti galima ir žaidžiant. |
Žalvarnis – tai apytikriai kuosos dydžio labai spalvingas paukštis, savo išvaizda daugiau primenantis tropikų sparnuočius: suaugusių paukščių apdare vyrauja žalsva, melsva, juosva ir rusva spalvos, kurios ypač įspūdingai persilieja žalvarnių tuoktuvių metu vartantis ore. Po veisimosi periodo spalvos tampa blankesnės, melsva spalva tampa žalsvesne, mažiau kontrastinga.
Šiuos nuostabius paukščius vis dar galima aptikti pušynų, rečiau mišrių miškų pamiškėse, kirtavietėse, sklypuose, kai kada peri ir sodybų medžiuose. Tačiau šių paukščių populiacija Lietuvoje sparčiai mažėja. Peržvelgiant Lietuvos ornitologinę literatūra galima pastebėti, kad T.Ivanauskas 1964 metais apie jį rašo, kad tai „nėra retas, tačiau niekur apsčiai nepasitaiko“, E.Drobelis 1991 metais jau signalizuoja apie vykstančius populiacijos mažėjimo pokyčius – „paplitęs netolygiai, gausesnis R ir P Lietuvoje“ o štai L.Raudonikio duomenimis, 2007 metais žalvarniai jau “sparčiai mažėja. Šiuo metu žinomos perėjimo vietos tik ...“
 |
| Lietuvos ornitologų draugijos nuotr./Į paukščių stebėjimą – „apsiginklavę“. |
Vertinant žalvarnių populiaciją skaičiais, tai amžiaus pradžioje ji vertinta iki 10 000 porų, 1970 m. – 1 000–2 000 porų, 1990 metais – 150–200 porų, 2006 metais – iki 35 porų, 0 2008 – tik 20–30 porų šių paukščių. Nykimo tempas labai akivaizdus.
Todėl, jei matėte žalvarnį, kviečiame apie tai pranešti Lietuvos ornitologų draugijai el. paštu lod@birdlife.lt arba siunčiant laišką adresu Naugarduko 47–3, Vilnius. Mums labai svarbi bet kokia informacija!
Kodėl nyksta žalvarniai?
Šiuo metu šių paukščių nykimo priežastys nėra aiškios – įvairūs autoriai įvardija labai įvairias ir, nors jos visiems suprantamos, visos turi svarių kontrargumentų. Galima paminėti keletą pagrindinių faktorių: maitinimosi buveinių praradimas veisimosi vietose, veisimosi buveinių pokyčiai (brandžių medynų nykimas, pasikeitimai kaime), tinkamų perėti uoksų trūkumas, naikinimas migracijos kelyje, nepalankios sąlygos žiemavietėse, nepalankios klimatinės sąlygos veisimosi metu (klimato kaita), plėšrūnai veisimosi vietose, nelegali medžioklė ir pan.
 |
| Lietuvos ornitologų draugijos nuotr./„Žalia varna“ vyksta atvirame ore. |
Pagrindiniai darbai siekiant sustabdyti žalvarnių nykimą mūsų šalyje būtų brandžių medynų išsaugojimas veisimosi vietose; saugių inkilų kėlimas tinkamuose biotopuose, plėšrūnų skaičiaus reguliavimas, pesticidų naudojimo draudimas, minimalus trikdymas bei iškamšų gaminimo kontrolė. Atsižvelgdama į išvardintas grėsmes ir galimus problemos sprendimo būdus, Lietuvos ornitologų draugija sieks inicijuoti detalesnius žalvarnių biologijos ir ekologijos tyrimus, skatins šių paukščių monitoringą, imsis praktinių apsaugos darbų ir sieks šiuos darbus vykdyti derinant veiksmus ir dalijantis patirtimi su kaimyninių šalių ornitologais.
Kaip galime padėti žalvarniams?
Didžiausią pagalbą žalvarniams galėtų užtikrinti valstybinės institucijos, priimdamos jų apsaugai tinkamus įstatymus bei kontroliuodamos jų laikymąsi. Yra būtinas brandžių medynų išsaugojimas žinomose žalvarnių veisimosi vietose, plėšrūnų (ypač kiaunių) skaičiaus reguliavimas, visų kirtimų draudimas vasarą, iškamšų gamybos kontrolė, ekstensyvaus žemės ūkio skatinimas ir pan.
Tačiau ir pavieniai asmenys gali padėti žalvarniams. Visų pirma, reikia saugoti dar esančius žalvarnius ir nesistengti pamatyti ar nufotografuoti braunantis kuo arčiau perėjimo vietos ar tykojant ten, kur šie paukščiai maitinasi. Kiekvienas iš mūsų galime iškelti inkilą žalvarniams ten, kuri jie peri ar kažkada perėjo. Tačiau keliant inkilus, labai svarbu pagaminti jį tinkamų matmenų ir ypač išlaikant angos proporcijas. Inkilo brėžinį galite gauti Lietuvos ornitologų draugijoje.
